Mozė gauna įstatymo plokštes

„Užlipk pas mane į kalną ir ten lauk. Tau duosiu akmenines plokštes su mokymu ir įsakymais“ (Iš 24, 12).

Ikonoje, kurią matome maldynėlio viršelyje, vaizduojamas Biblijos Išėjimo knygoje aprašytas įvykis, kai klajodamas su žydų tauta po Sinajaus pusiasalį, Mozė Siono kalne gavo Dešimt Dievo įsakymų: „Tada Mozė užkopė ant kalno, ir debesis uždengė kalną. VIEŠPATIES šlovė apgaubė Sinajaus kalną […]. Ant kalno Mozė išbuvo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų. […] Pabaigęs kalbėti su Moze ant Sinajaus kalno, VIEŠPATS padavė jam Sandoros lenteles – akmenines plokštes, parašytas paties Dievo pirštu“ (Iš 24, 12–18; 31, 18).

Kaip tai pavaizduota?

Pailgo formato ikonoje vaizdas komponuojamas įstrižai – tokiu būdu scenai suteikiama veržlumo, perteikiamas sparčiai į viršų kopiančios figūros judesys. Mozė vaizduojamas jaunas, bebarzdis. Tradicinėje krikščioniškųjų Rytų ikonografijoje Mozė būna atsirengęs žydru chitonu ir rausvu himatiju (apsiaustu). Prie Mozės pėdų – juodi sandalai, primenantys pirmąjį Dievo apsireiškimą Mozei degančiame krūme ir paliepimą: „Nusiauk sandalus, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė!“ (Iš 3, 5). Kairiajame viršutiniame kampe – nedidelis tamsiai mėlynos sferos segmentas. Tai Dangaus – Dievo buveinės – vizualioji išraiška. Iš Anapusybės išnyranti plaštaka – Dievo Dešinė, įduodanti Mozei plokštes, kurios savo forma primena dabartinį knygos pavidalą (kodeksą), o jų akmeninę tekstūrą išduoda tik akmens gyslos, kuriomis išmarginti plokščių paviršiai. Įdomi detalė: virš Dievo plaštakos matome ornamentuotą auksinį rankogalį – kunigo liturginės aprangos dalį, iki šiol naudojamą Ortodoksų Bažnyčioje. Mozė priima plokštes uždengtomis rankomis. Uždengtų rankų motyvas į liturginius veiksmus ir ikonografiją atėjo iš vėlyvosios Romos imperijos dvaro ritualų, apie kuriuos užsimena IV a. istorikas Amianas Marcelinas (Ammianus Marcellinus): įteikiantys ar priimantys dovanas iš imperatoriaus rankas turėjo pridengti apsiausto kraštu, tai nuolankumo ir pagarbos ženklas. Netikėta ir kalnų masyvo spalva: ne gelsva dykumos, o žalia. Geriau įsižiūrėję, pamatysime net smulkius žydinčius augalėlius. Tai savitas sakralaus atvaizdo „kalbos būdas“ – ne tikslus reportažas iš įvykio vietos, bet idėjų išraiška: kur Dievo ranka, – ten „vešlios ganyklos žaliuoja“ (Ps 22).

Istorinis kontekstas ir ikonos stilistika

Laikas, kada buvo nutapyta ikona, Bizantijos meno istorijoje pavadinimo neturi, jis apibrėžiamas kaip XIII a. pradžios menas. Tai buvo Bizantijos imperijos sunkmetis, pagilinęs Rytų ir Vakarų Bažnyčių schizmą, kurios padarinius – skilimą Kristaus Bažnyčios kūne – krikščionys išgyvena iki šiol. 1204 m. per ketvirtąjį kryžiaus žygį kryžininkai nusiaubė Rytų krikščionybės sostinę – Konstantinopolį, pusšimčiui metui užgrobdami valdžią antrąja Roma vadintame mieste ir įkurdami Lotynų imperiją. Geriausi to laiko tapytojai-ikonografai, rezidavę prie imperatoriaus dvaro, bėgo į provinciją. Dalis jų prieglobstį rado Sinajaus kalno papėdėje įsikūrusiame Šv. Kotrynos vienuolyne. Manoma, kad būtent iš Konstantinopolio pasitraukę ikonografai, įsilieję į Sinajaus vienuolyno ikonografijos dirbtuvių veiklą, ir nutapė aptariamą ikoną. Bizantijos dailė eilinį kartą atsinaujino, XII a. ikonoms būdingą vėlyvąjį Komninų manierizmą pakeisdama didingais, ramiais ir monumentaliais atvaizdais. Meno istorikai spėja, kad kryžininkų įsiveržimas galėjo paskatinti nacionalinį pažeminimą išgyvenančius bizantiečius grįžti prie „graikiškos klasikos“, o XIII a. pradžios Sinajaus ikonos liudija šio reiškinio stiprumą.

Mozė ir Kristus. Įstatymas ir malonė

„Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų“ (Jn 1, 17).

Laiške žydams Kristus lyginamas su Moze, nurodant, kad Kristus, kaip ir Mozė, […] buvo ištikimas: „Įsižiūrėkite į mūsų tikėjimo Apaštalą ir vyriausiąjį Kunigą Jėzų, kuris kaip ir Mozė […] buvo ištikimas jį paskyrusiam“ (Žyd 3, 1–2). Tarp Mozės ir Jėzaus Kristaus egzistuoja nemažai simbolinių paralelių: abu gimė neturtingose žydų šeimose, buvo apsaugoti nuo masinių kūdikių žudynių, abu buvo „pašaukti iš Egipto“, abu pasninkavo dykumoje 40 dienų: Mozė – prieš gaudamas Įstatymą ant Sinajaus kalno, o Kristus – prieš pradėdamas savo viešąją veiklą.

Jėzus neretai apie save ir Tėvą kalba pasitelkdamas Mozės gyvenimo įvykius: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus“ (Jn 3, 14); „tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos“ (Jn 6, 32); „turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse“ (Lk 24, 44).

Tačiau kodėl būtent ši ikona palydi kasdienę maldą kelionėje Prisikėlimo šventės link? Galbūt dėl dalykų, kuriuos per Mozę ir Kristų žmonijai dovanojo Tėvas? Mozė Dievo ranka išvedė žydų tautą iš Egipto nelaisvės, dėl to ji gavo fizinę nepriklausomybę. Per Mozę buvo sudaryta Senoji Sandora tarp žydų tautos ir Dievo, duotas Įstatymas, ilgainiui tapęs žydų ir visos vakarietiškos visuomenės pamatu. O Kristus savo krauju sudarė Naująją ir amžinąją Sandorą, iš dvasinės vergijos atpirkdamas visą žmoniją. Tai jis yra tas Perėjimo Avinėlis, kurio krauju buvo pateptos žydų durų sąramos ir staktos prieš paliekant Egiptą, tai jis – paaukotas ir pasiaukojęs Velykų Avinėlis, dėl kurio atpirkimo esame nuteisinti dovanai (plg. Rom 3, 21–23). Jėzus Kristus, kupinas malonės ir tiesos (plg. Jn 1, 14), mums, savo mokiniams, davė naują, Dievo vaikų laisvės įsakymą: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus. […] Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte“ (Jn 8, 32; 13, 34).

Dr. Jurgita Kristina Pačkauskienė

• «
• »