01
11 /
2016
„Niekada neturėčiau pamiršti savo neturto, ne tam, kad be paliovos drebėčiau, bet kad nepaisydamas […] savo sumišimo artinčiausi prie Tavo Širdies su vis didesniu pasitikėjimu; nes mano neturtas yra Tavo gailestingumo ir meilės sostas.“ Ši nuostabi šv. Jono XXIII malda tikrai galėtų lydėti mus per paskutines šventųjų metų savaites. Ji, kaip vargonų tęsiama fermata, galėtų mumyse skambėti dar ilgai šiems malonių metams pasibaigus. Nes ji mums siūlo eiti gyvenimo keliu su Viešpačiu.
Jis numeta galiūnus nuo sostų
Girdint popiežiaus šv. Jono XXIII mintis apie „gailestingumą“ ir „sostą“, neįmanoma neprisiminti kitos maldos, kuri yra dar didingesnė, nes ji – gryna Šventosios Dvasios dovana: tai Mergelės Marijos giesmė Magnificat.
Dievo Motina joje apgieda Viešpaties gailestingumą, besitęsiantį iš kartos į kartą, ir numetantį galiūnus nuo sostų (Lk 1, 52). Galingiesiems patinka sėdėti sostuose, nes taip jie įtvirtina savo valdžią, o gailestingumas išlygina puikybės kalnus. Jis verčia žmones iš sostų, kad šie liktų tušti, laisvi Viešpačiui, kad Jo gailestingumas galėtų visiškai įsikurti mumyse.
Tikrasis atsivertimas
Taigi, „mano neturtas yra jūsų gailestingumo ir jūsų meilės sostas“! Taip melsdamasis šv. Jonas XXIII ragina mus Viešpačiui sostą statyti iš savo neturto. Tai reiškia, suteikti Dievui vietos, kad Jo gailestingumas įsitvirtintų visur ir valdytų mus kaip karalius soste.
Be abejo, tai yra tikrasis atsivertimas: anaiptol ne didvyriškai viską tobulai atlikti ir tada Viešpačiui paaukoti pastangų vaisius. Tėvui beliktų tik patvirtinti mūsų sėkmę, o mes imtume galvoti, kad galime tapti šventaisiais ir be Jo pagalbos.
Tikrasis atsivertimas būtų pripažinti savo nepajėgumą pačiam siekti šventumo; bet ne tam, kad netektume vilties, o kad visą viltį sudėtume į Dievą. Viltį, maitinančią mūsų valią eiti pirmyn ir šluojančią šalin visus įsitikinimus, kad mums nepavyks.
Tapti Dievo džiaugsmu
Pal. Paulius VI, šv. Jono XXIII įpėdinis, irgi pripažino dieviškojo gailestingumo didybę: „Dievas yra – ir tariame tai verkdami – mums geras. Jis mus myli, mūsų ieško, galvoja apie mus, mus pažįsta, mus įkvepia ir mūsų laukia: Jis bus – jei galime taip pasakyti – laimingas tą dieną, kai apsigręšime ir ištarsime: ‘Viešpatie, iš savo gerumo atleisk man.’ Štai mūsų atgaila – tapti Dievo džiaugsmu. (1)
Tėvas Liudvikas Freras
Vertė Ieva Venskevičiūtė
1 Pal. Paulius VI, Homilija, 1968 m. birželio 23 d.
