01
04 /
2024
„Jo čia nebėra! Jis prisikėlė!“ (plg. Lk 24, 6). Velykų laiko skaitiniai skanduoja šią apaštalams ir Jėzaus artimiesiems nepaprastą tiesą: Jėzus kėlėsi iš mirties! Drauge su šv. Pauliumi Bažnyčios liturgijoje giedama apie Kristų, „pirmgimį iš mirusiųjų tarpo“ (plg. Kol 1, 18). Jėzus yra pirmasis nugalėjęs mirtį ir įžengęs į naują pasaulį, kur „nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“ (Apr 21, 4). Didįjį šeštadienį Bažnyčia prisimena jo nužengimą į pragarus, kur jis išlaisvino visus mirusiuosius iš mirties karalijos. Kristus – mūsų galva – traukia mus iš paskos į savo garbę ir žada tą patį prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą.
Jėzaus prisikėlimas tapo pamatiniu įvykiu mūsų tikėjimui ne tik dėl to, kad rodo galutinę Dievo pergalę prieš mirtį, bet ir todėl, kad ši pergalė siekia mus ir laiduoja mūsų pačių prisikėlimą. Jėzaus prisikėlimas atveria mums vartus į amžinybę ir suteikia malonę įžengti į bendrystę su Dievu. Šv. Paulius tai puikiai suprato: „Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. […] Ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse. Taip pat ir užmigusieji Kristuje yra žuvę. Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių. Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmgimis“ (1 Kor 15, 13–14. 17–20). Visais laikais, taip pat ir šiandien, Bažnyčia turėjo nuolat priminti šį mūsų tikėjimo pagrindą: tikime kūnų prisikėlimą, nes pats Kristus buvo prikeltas iš mirties, kaip skelbia jo apaštalai ir liudytojai.
Tikėjimas prisikėlimu Jėzaus laikais
Tačiau pirmieji mokiniai ne iš karto suprato Kristaus prisikėlimo svarbą ir reikšmę. Pačiam šv. Pauliui tekdavo dažnai savo įkurtų bendruomenių žmonėms tvirtinti ir aiškinti šį stulbinantį faktą ir jo prasmę kiekvienam žmogui. Be to, pačiose Evangelijose liudijama, kad apaštalams buvo nelengva patikėti prisikėlimu: tai buvo naujas, neregėtas įvykis, kurio visą gyvenimą keičiančios prasmės jie dar nenutuokė.
Lygiai taip, kaip patys apaštalai turėjo šią nuostabią žinią priimti ir apmąstyti, taip ir tikėjimas prisikėlimu žydų tautos istorijoje brendo pamažu. Jėzaus laikais šis tikėjimas jau įsitvirtinęs, bet dar ne visų žydų pripažintas: panašu, kad tuometiniame judaizme nebuvo vieningos nuomonės. Evangelija apie tai liudija, kai sadukiejai prisiartina prie Jėzaus ir užduoda jam suktą klausimą apie moterį, turėjusią septynis vyrus. Šv. Morkus perduoda mums du svarbius Jėzaus sakinius, aiškinančius prisikėlimą: „Jėzus jiems atsakė: „Kai prisikels iš numirusių, tai nei ves, nei tekės, bet bus kaip angelai danguje“ (Mk 12, 25). Ir dar prideda: „Dievas yra ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas“ (Mk 12, 27). Taip pat Apaštalų darbuose Lukas aiškina, kaip Pauliui pavyko išsisukti iš labai keblios padėties supriešinus aukščiausiojo teismo tarybos narius būtent tuo klausimu (Apd 23, 6–8).
Tikėjimo prisikėlimu raida Biblijoje
Pati Biblija liudija laipsnišką tikėjimo prisikėlimu radimąsi. Senajame Testamente Dievas yra suprantamas kaip visos tautos išvaduotojas iš vergijos šalies, o šiame kontekste pirmieji reikšmingi tikėjimo prisikėlimu požymiai byloja apie tautinį atsigavimą, ypač po tremties į Babiloniją (587–535 pr. Kr.). Čia, kaip ir išlaisvinimo iš Egipto laikais, Dievas gelbsti ir vaduoja savuosius kaip visumą. Šis visiems izraelitams būdingas požiūris teisingai leidžia suprasti pranašo Ezekielio regėjimą apie kaulus, esančius slėnyje, kuriuos Viešpaties Dvasia prikelia ir surenka į didelę minią (Ez 37, 1–14). Panašiai kalba Izaijas apie Jeruzalės miestą, kuris bus atstatytas (Iz 51, 17; 60, 1), arba kai kurios psalmės (Ps 126). Visa tai liudija apie Izraelio tautos atgimimą po didžiosios nelaimės.
Šiuose ir kituose tekstuose žodžiai, išreiškiantys prisikėlimą (atsikelti, prisikelti, atsibusti, sugrįžti, …), atrodo, kol kas tėra metafora, bylojanti apie tautos viltį atgauti savo prarastą statusą; tačiau pamažu ši prisikėlimo viltis prasiskverbia giliau į pranašų mintis, ir štai ankstyvasis pranašas Ozėjas (apie IX a. pr. Kr.) jau rašo: „Ar išpirksiu juos iš Šeolo galios, ar atpirksiu juos iš mirties? O mirtie, kur tavo rykštės! O Šeole, kur tavo geluonis!“ (Oz 13, 14). Čia jau Dievui aiškiai priskirta galia išplėšti žmogų iš mirties. Taigi tautinis atgimimas, kuris yra pranašų pažadėtas, byloja apie galimą kitą atgimimą, bendras tautos išlaisvinimas tėra jo provaizdis.
Tremtis į Babiloniją – tai sunkus išgyvenimas svetimoje tiek kultūros, tiek religijos požiūriu terpėje. Šio skaudaus patyrimo rezultatas yra tas, kad Dievo įvaizdis ima plėstis ir tampa universalesnis: čia Dievas ne tik mūsų tautos vaduotojas, bet ir viso pasaulio Valdovas, visatos Kūrėjas ir gyvybės Šeimininkas. Kitų dievų garbinimas ir kitų tautų ar imperijų egzistavimas neužgožia mūsų Dievo garbės, nes, kaip Izraelis gieda savo psalmėse, Jis yra už visus pranašesnis. Savo žodžiu Dievas kuria pasaulį ir kviečia į būtį daiktus ir žmones. Apie jį sakoma: „Mirtis ir gyvybė – Viešpaties rankose“ (plg. 1 Sam 2, 6). Plečiasi Dievo galybės įvaizdis, taigi kartu ir jo galybė anapusiniam pasauliui. Jo visagalybei nebėra ribų: jis turi galią ir Šeolui – mitiniam pomirtiniam miegui. Tikėjimas prisikėlimu dar labiau sutvirtėja, kai susilieja šios dvi perspektyvos: Dievas, veikiantis mūsų istorijoje, yra tas pats, kuris sukūrė pasaulį ir jame esančius žmones.
Psalmėse randame kitą, labiau dvasinį požiūrį: psalmių autoriai išreiškia pasitikėjimą, jog Dievas neapleis savų ištikimųjų draugų ir juos po mirties pasikvies į savo amžinąsias buveines. „Juk nepaliksi manęs Šeolui, neleisi savo teisiajam matyti Duobės. Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume bus džiaugsmo pilnatvė, tavo dešinėje rankoje amžina linksmybė“ (Ps 16, 10–11). Ši psalmė ir daugelis kitų aiškiai formuluoja viltį, kad savo amžina ir gailestinga meile žmogui Dievas išgelbės jį iš mirties. Juk tai žmogui yra pati aukščiausia ir labiausiai išsvajota laimė bei jo prigimties tikslas ir siekimas: „Pabudęs būsiu laimingas dėl tavo Artumo“, sakoma kitoje psalmėje (Ps 17, 15). Šv. Augustinas yra puikiai aprašęs prigimtinį žmogaus troškimą amžinai bendrauti su Dievu: „Tu mus sukūrei sau, Viešpatie, o mūsų širdis nerami, kol neranda atilsio tavyje.“
Begalinės Dievo ištikimybės ženklas
Kaip žinome, Biblijoje Dievas kalba žmogui per istorijos įvykius. Vienas svarbesnių įvykių, liudijančių apie tikėjimą priskėlimu, yra aprašytas Antrojoje Makabėjų knygoje. Antrojo amžiaus prieš Kristų laikais, žydų tautai patiriant Karaliaus Antiocho ir jo valdininkų persekiojimus, žiaurios septynių brolių žudynės yra pripažintos ne kaip bausmė už nuodėmę, bet, priešingai – kaip vienas gražiausių ir tragiškiausių ištikimybės Dievui ženklų. Vienas tų brolių kreipiasi į karalių: „Tu atimi iš mūsų šį gyvenimą, bet pasaulio Karalius mus prikels naujam amžinam gyvenimui. Aš pasirinkau mirti nuo žmonių rankos su viltimi, duota Dievo, kad jis mane sugrąžins į gyvenimą“ (2 Mak 7, 9. 14). Čia tikintieji tikėjimą tikruoju Dievu vertina labiau už savo gyvybę ir pasiryžta mirti tikėdami, kad Dievas juos prikels iš numirusių.
Per savo permainingą ir pilną skaudžių įvykių istoriją Dievo tauta patyrė Viešpaties ištikimybę ir įsitikino, jog „ištikima Dievo meilė yra amžina“ (plg. Ps 136). Po kiekvienos patirtos nelaimės tauta susilaukdavo paguodos ir atgimimo meto. Ištikus nelaimei Biblijos žmogus gręžiasi į Dievą ir prašo pagalbos vardan tos ištikimos meilės. Daugelio išbandymų prispausta tauta sugebėdavo įžvelgti Dievo ranką, besidarbuojančią savo žmonių išganymui. Ši iš savo istorijos išmokta pamoka leido tautai išreikšti viltį, kad net ir mirtis nėra Dievui neįveikiama siena. Jis, rodęs gailestingumą tautai ištraukdamas ją iš prispaudėjo rankos, dabar parodys savo meilę „atpirkdamas tavo gyvastį iš Duobės ir apsupdamas tave meile ir gailestingumu“ (Ps 103, 4).
Žvelgti į Jėzų mūsų gyvenimuose
Jėzus lieka mums vienintelis pavyzdys, į kurį reikia gręžtis norint sužinoti, kokie būsime po prisikėlimo. Nukryžiuotojo tapatybė yra ir Prisikėlusiojo tapatybė: Jėzus yra vienas ir tas pats asmuo prieš ir po savo aukos. Tačiau mokiniai jo lengvai neatpažįsta, jie dvejoja savo širdyje: ar iš tiesų tai jis? Ir Jėzus turi jiems patvirtinti: „Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats!“ (Lk 24, 39). Jėzaus kūnas – jau garbingas, tiesa, turintis nukryžiavimo žymes, bet jau nebe kenčiantis. Jis yra tas pats, bet jo prisikėlimas nėra sugrįžimas į žemiškąjį gyvenimą.
Anot šv. Jono, Kristus dabar yra tos būsenos, kokios būsime, kai jį regėsime akis į akį: „Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra“ (1 Jn 3, 2). Jėzaus kūniškumą perkeitęs prisikėlimas – perėjimas į amžinybę – nereiškia to kūniškumo išnykimo. Anaiptol, Dievas, sukūręs materialųjį pasaulį ir žmogų kaip kūną ir sielą, žvelgia į savo darbą su nuostaba: tai yra gera! Mūsų kūnas, nuodėmės pažeistas, bus pažadintas amžinajam gyvenimui, ir pažadintas To, kuris yra pasakęs apie save patį: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jn 11, 25). Kaip Jis mums yra visada ištikimas, esame kviečiami kasdienybėje būti Jam ištikimi, Jį įtikėti ir maitintis Jo Kūnu ir Krauju, teikiančiais amžinąjį gyvenimą: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 54. 56).
Kun. br. Michel de Meulenaer
(Pirmą kartą publikuota Magnificat, 2010, Nr. 2, p. 4–9)
