01
08 /
2020
Aš tave šlovinsiu arfa
už tavo ištikimybę, mano Dieve,
skambinsiu lyra šlovinimo giesmę tau, Izraelio Šventasai.
(Ps 70 (71), 22)
Mūsų tikėjimo protėviai žydai negalėjo suprasti iškilmės, kurioje jų giedamų giesmių nepalydėtų instrumentai. Tai geriausiai atspindi psalmės: „Šlovinkite Viešpatį lyra, skambinkite jam dešimtstyge arfa. Giedokite jam naują giesmę, šmaikščiai lieskite stygas, džiaugsmingai valiuokit (Ps 32 (33), 2–3); Užveskite giesmę, muškite būgnelius su žvangučiais, pritarkite švelniai lyromis ir arfom. Pūskite ragą per jaunatį ir pilnatį, – mūsų šventei atėjus“ (Ps 80 (81), 3–4).
Puikiai žinome, jog daugelyje kultūrų dainavimas – asmeninis ar bendruomeninis – palydimas įvairiausių instrumentų. Jie suteikia ritmą, praturtina tembrą ar harmoniją, palaiko melodiją ir pan.
Nors krikščioniškoji liturgija teikia aiškią pirmenybę giedojimui, tačiau neatmeta ir instrumentų palydos ar gyvos instrumentinės muzikos be giedojimo. Tiesa, instrumentų naudojimas liturgijoje labai priklauso nuo to, ką žmogui ar tautai reiškia vieno ar kito instrumento skambesys bei kur ir kaip konkretus instrumentas naudojamas. Juk instrumentais grojama ne tik įvairių religijų apeigose, bet ir pasaulietinėje aplinkoje norint papramogauti, netgi okultizme ar magijoje. Būtent dėl to jau krikščionybės aušroje apeigų metu buvo atsisakyta groti kai kuriais instrumentais. Nuo pat IV a. Bažnyčios Tėvai grojimą tam tikrais instrumentais liturgijoje laikė pagoniškomis praktikomis, apeigų profanavimu arba bent jau pasaulietiškumu. Tai buvo metas, kai krikščionys jautė didelį poreikį griežtai atsiriboti nuo aplinkinių pagoniškų praktikų bei pasaulietinių švenčių, kurios atitraukia nuo tikėjimo. Iki pat Viduramžių giedojimas buvo vienintelė tinkama muzikinė praktika krikščioniškojoje liturgijoje.
Apie instrumentus Europos krikščionių liturgijoje vėl išgirstame apie XII a., kai paplito vadinamosios „liturginės dramos“, kuriomis norėta vis išraiškingiau ir įtaigiau atskleisti ypatinguosius krikščionybės slėpinius (Velykas, Kalėdas ir pan). Jose grojo ir instrumentai, vargonai, kitaros, timpanai ir kt., kurie palydėdavo giedojimą ar net patys turėdavo savo vaidmenį. Manoma, kad taip beveik nepastebimai instrumentai atsirado bažnyčiose, ir jau XIII a. vargonai tapo vis labiau priimtinu ir pageidaujamu instrumentu liturgijos metu. Bėgant amžiams instrumentų liturgijoje vis gausėjo, o XIX a. per iškilmingas liturgijas grodavo simfoniniai orkestrai ir pasitaikydavo šv. Mišių, per kurias nuo pradžios iki pabaigos be sustojimo grodavo vargonai.
Vatikano II Susirinkimo liturginė reforma nustatė išmintingas ribas, kaip naudoti instrumentus liturgijoje. Šias ribas apibrėžė Konstitucija apie Šventąją Liturgiją Sacrosanctum Concilium (SC), Šventųjų Apeigų kongregacijos instrukcija Musicam Sacram (MS) ir Romos Mišiolo bendrieji nuostatai. Viena vertus, instrumentai gali būti naudojami liturgijoje ir palydint giesmę, ir vieni (MS 62), tačiau jais negalima groti be atodairos. Net vamzdiniais vargonais, kuriuos Romos apeigų Bažnyčia ypač vertina, grojama taip, kad akompanimentas neužgožtų giedančiųjų balsų ir kad muzika tiktų liturgijai. Kitais instrumentais galima groti tik tuomet, jeigu naudojimui liturgijoje pritaria vietinės Bažnyčios vadovai ir jie atitinka vietos sakralumą ir tikrai padeda melstis (SC 120).
Dabartinėje liturgijoje negalima muzikuoti be pertraukos, nes ne tik muzika, bet ir tyla yra neatsiejama liturgijos dalis. Bendruosiuose Romos Mišiolo nuostatuose nurodoma, jog tyla yra būtina per Eucharistijos maldą, nes šio esminio šv. Mišių momento šventumas ir didybė reikalauja, kad visi pagarbiai ir tyliai jos klausytų ir numatytose vietose atlieptų (nr. 55). Kiti tylos momentai siūlomi šie (nr. 23): gailesčio akto metu ir po kvietimo melstis (tyla skirta kiekvienam susitelkti savyje), po skaitymo ar homilijos (tyla skirta apmąstyti, ką girdėjome), kartais galima tyla palydėti Visuotinės maldos maldavimus (nr. 56 f), po Komunijos (tyla skirta priimti ir garbinti Dievą, esantį širdyje). Pastaruosius tylos momentus ir jų trukmę pasirenka šv. Mišias aukojantis kunigas, tačiau instrumentai turi tylėti kunigui ar patarnautojui balsiai skaitant arba giedant maldas bei skaitinius (nr. 12).
Bažnyčia apriboja instrumentų muziką ir tam tikru liturginiu metu. Kaip žinome, nuo Didžiojo ketvirtadienio Paskutinės Vakarienės šv. Mišių iki pat Velyknakčio instrumentais negrojama. Per gavėnią ir per gedulines pamaldas instrumentai gali groti tik palydėdami giedojimą, o advento metu turėtų skambėti santūriai. Tokiu įvairiu lygmeniu pabrėžiamas susikaupimo ir atgailos metas, o vėl sugrįžusia instrumentine muzika sustiprinamas iškilmingumas vėliau einančiais Velykų bei Kalėdų laikotarpiais.
Visas apeigas galime vertai atlikti ir be instrumentų, t. y. įsijungdami vien giedojimu. Instrumentinė muzika iš tiesų nėra būtina: juk nebūtinai kiekvieną šv. Mišiose giedamą giesmę reikia palydėti vargonų ar kito instrumento akompanimentu, o kartais giedojimas be akompanimento skamba netgi daug gražiau ir prasmingiau!
Kartais akompanimentas vargonais arba kitu instrumentu (gitara, citra, kanklėmis ar sintezatoriumi) gali užtikrinti giesmės atlikimo kokybę, ypač jei giedotojai nesijaučia drąsiai. Tačiau labai svarbu išmintingai parinkti tembrus bei instrumentus, kad jie neužgožtų giedančiųjų ir giesmės teksto (MS 64). Galėtume apibendrinti taip: giedojimas yra neatsiejama liturgijos dalis, o akompanimentas pagelbsti paryškinant giesmės prasmę, emocingiau išreiškiant kurią nors apeigų dalį ar bent jau padedant palaikyti giedojimo tikslumą.
Muzikavimas kartu Dievo garbei padeda sujungti bendrystėn atlikėjus ir prisideda prie perteikiamos prasmės. Juk kiekvienas muzikantas padovanoja geriausius savo gebėjimus bendram labui. Tačiau instrumentinė muzika liturgijos metu, kitaip nei per koncertą, nėra skirta parodyti muzikanto gebėjimus ar techniką. Daug svarbiau nei gebėjimai yra tai, kad pats muzikantas visavertiškai ir sąmoningai švęstų liturgiją. Tokiu būdu jo muzika teiks Dievui šlovę.
Kai kuriais atvejais instrumentinė muzika tampa apeiga. Pavyzdžiui, skambinimas varpais kviečiant į šv. Mišias arba vargonų ir varpų nutilimas („užsigavėjimas“) Didįjį ketvirtadienį ir pan. Kitais atvejais muzika be giedojimo gali būti apeigos dalis (pučiamųjų muzika Devintinių procesijos metu arba rami fleitos melodija kaip pagalba susikaupti adoracijos metu). Kitais atvejais instrumentinė muzika traktuojama kaip puošmena (MS 81), pabrėžianti iškilmingumą ir suteikianti ryškesnių spalvų liturginiam šventimui.
Mūsų laikų liturgijoje muzikos instrumentai ne dominuoja ir nėra šešėlyje, bet tarnauja apeigose. Juk muzika sustiprina sakramentų šventimą tiek veiksmuose, tiek žodžiuose ir paremia Evangelijos skelbimą visomis formomis. Muzika gali atvesti į pilnatvę išpažįstant tikėjimą, meldžiantis ir dėkojant, ji gali paraginti šlovinti Dievą, atvesti į kontempliaciją, galų gale ji pati gali tapti malda.
Ses. Celina Rasa Galinytė OSB
