Nekaltasis Prasidėjimas

Gruodžio 8-oji – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmė, skirta sunkiai suvokiamam ir nusakomam, bet kartu giliausią kiekvieno iš mūsų pirmapradžio tyrumo troškimą įkūnijančiam slėpiniui. „Kas tu esi, o Marija, Nekaltai Pradėtoji“, – nuostabos šūksniu į ją kreipiasi šventieji. O mums pasilikti su Marija ir į ją žvelgti šį mėnesį padės italų dailininko Federiko Baročio 1575 m. nutapytas paveikslas.

Dailininkas Federikas Baročis

Federikas Baročis (it. Federico Barocci, tikr. Federico Fiori; apie 1526(?)–1612 m.) gimė Italijoje, Urbine, skulptoriaus šeimoje. Mokėsi Romoje, vėliau čia gavo užsakymą dekoruoti popiežiaus Pijaus IV Belvederio rūmus, tačiau, sunkiai susirgęs, grįžo į gimtuosius namus, ten gyveno ir kūrė visą gyvenimą. Jo geriausius darbus galime pamatyti Urbino bei aplinkinių miestelių bažnyčiose. Baročio kūriniai – daugiausia religinio turinio, jiems būdingos šviesios ir šiltos spalvos, raiškus šviesotamsos efektas, detalėse saikingai pabrėžtas manierizmas. Būdamas labai artimas pranciškoniškajam dvasingumui, Federikas pasižymėjo giliu religingumo pojūčiu, persmelkusiu visą jo kūrybą. Jautriuose, poetiškuose, ilgai išnešiotuose darbuose Baročis stengėsi perteikti Dangaus nuojautą. Jis ir palaidotas Urbino Šv. Pranciškaus bažnyčioje, kuriai nutapė ne tik šį, bet ir didžiajam altoriui skirtą originalios kompozicijos paveikslą „Šv. Pranciškaus Asyžiečio atlaidai“.

Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogma

1858 m. Lurde Bernadetai Subiru Švč. Mergelė Marija apreiškia savo slėpiningą vardą: „Aš esu Nekaltasis Prasidėjimas“, ir tuo tarsi užantspauduoja ilgą Bažnyčios nueitą nuojautų kelią link Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmos, paskelbtos kiek anksčiau – 1854 m. gruodžio 8 d. Tačiau mintis, kad Dievas jau nuo amžių buvo apsaugojęs Mergelę Mariją nuo gimtosios nuodėmės, taip paruošdamas ją kaip tinkamą indą savo Sūnui, gyvavo ir anksčiau. „Dangus pamilo žemę: Viešpats į ją žengia, sau būstą Atpirkėjas pas tave jau rengia,“ – giedama Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo valandose, sukurtose ir išpopuliarėjusiose potridentinėje Bažnyčioje. Nuo pirmųjų amžių buvo tikima Mergelės Marijos malonės pilnatve. Ji buvo suvokiama kaip Naujoji Ieva. Šv. Irenėjus rašo, kad kaip per Ievos neklusnumą nuodėmė įėjo į pasaulį, taip per Marijos klusnumą visiems atnešamas išganymas. XII–XIII a. virė karštos diskusijos dėl Marijos Nekaltojo Prasidėjimo, ypač tarp pranciškonų ir dominikonų, nepritarusių šiai minčiai. Pranciškonas pal. Jonas Dunsas Škotas buvo įsitikinęs, kad Jėzus Kristus, būdamas tobuliausias tarpininkas tarp Dievo ir žmonių, iš anksto apsaugojo savo Motiną nuo bet kokios nuodėmės. 1438 m. Bazelio Bažnyčios susirinkimas nutarė, kad mokymas apie Nekaltąjį Prasidėjimą neprieštarauja tikėjimui, ir 1476 m. leido švęsti Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventę.

Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos vaizdavimas mene

Ankstyvajai Bažnyčiai atrodė per sunku įvaizdinti teologinę mintį, tad tik Renesanso epochoje atsiranda kūriniai su užuominomis apie Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą. Vienas jų – paveikslas, vaizduojantis Joakimo ir Onos susitikimą prie Aukso vartų Jeruzalėje. Populiarios buvo ir Jesės medžio kompozicijos. Prasidėjus karštiems disputams apie Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą, paveiksluose atsirado ir kiek netikėtas siužetas: vaizduojama Mergelė Marija, o apačioje – teologai, bandantys suprasti ir įžodinti jos Prasidėjimo slėpinį.

Sudėtinga užduotis – pavaizduoti konkretų, žemišką Dievo Motinos atvaizdą ir išreikšti daugialypį, metafizinį Naujosios Ievos, Šventosios Dvasios sužadėtinės, Apokalipsės moters slėpinį – vertė dailininkus ieškoti simbolinės meninės kalbos, todėl paveikslai būdavo papildomi įvairiais įvaizdžiais, paimtais iš Šventojo Rašto, giesmių, maldų, litanijų. Ypač paplito tokie simboliai, kaip: „lelija tarp erškėčių“, „veidrodis be dėmės“, „dangaus vartai“, „aušros žvaigždė“, „rožė be spyglių“, „uždaras sodas“, „sodo šaltinis“ ir kt., jie dažnai buvo vaizduojami kaip emblemos, išdėstytos aplink Marijos atvaizdą.

1531 m. Gvadalupėje, Meksikoje, ant indėno apsiausto stebuklingai atsiradęs Mergelės Marijos paveikslas taip pat turėjo visus, vėliau priimtus, Nekaltąjį jos Prasidėjimą žyminčius simbolius. Jame matoma žvaigždėtu apsiaustu apsigaubusi, saulės spinduliais švytinti, ant pusmėnulio stovinti besilaukianti Mergelė.

Galutinį Marijos, Nekaltai Pradėtosios, vaizdavimo būdą nustatė Diego Velaskeso (Diego Rodríguez Velázquez) uošvis dailininkas ir teoretikas Pranciškus Pačekas (Francisco Pacheco), kuriam buvo pavesta patvirtinti naujus atvaizdus. Savo knygoje „Apie tapybos meną“ (1649 m.) Pačekas nurodo, kaip turėtų būti vaizduojama Nekaltai Pradėtoji Mergelė Marija – taip, kaip šis slėpinys aprašytas Šventajame Rašte, Apreiškimo Jonui 12 skyriuje: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius ir gimdymo sopulius“ (Apr 12, 1–2). Marija turėtų būti vaizduojama kaip dvylikos trylikos metų mergaitė, labai graži, švelnių bruožų, aukso spalvos plaukais, vilkinti baltą suknelę ir mėlyną apsiaustą, maldai sudėjusi rankas, apsupta baltos ir ochros spalvos saulės spindulių, švelniai besiskleidžiančių danguje, ovalo. Švytinčią galvą puošia 12 žvaigždžių vainikas bei karališka karūna. Po jos kojomis – jaunas mėnulis ir žemės rutulys, kurį galima vaizduoti ir perregimą, kad matytųsi peizažai. Įdomu tai, kad slibino jis siūlo netapyti, kad nebūtų sugriauta subtili kūrinio kompozicija. Vis dėlto dažnai šio siužeto paveikslus papildo žaltys (Marija, kaip Naujoji Ieva, sutrina žalčiui galvą; plg. Pr 3, 15). Kadangi Mergelę Mariją gana anksti pradėta sieti su Giesmių giesmės sužadėtine, Pranciškus Pačekas rekomenduoja, kad paveiksle taip pat turėtų būti užrašas: „Visa tu graži, mano meile, jokios neturi dėmės“ (Gg 4, 7). Bartolomėjus Muriljas (Bartolomé Esteban Murillo), Diegas Velaskesas ir kiti Ispanijos dailininkai pagal šį aprašymą, jį kiek paįvairindami, nutapė daug darbų, paplitusių ir išpopuliarėjusių visoje Europoje.

Federiko Baročio „Nekaltojo Prasidėjimo“ paveikslas

Šis atvaizdas gimė dar gerokai prieš nusistovint Pranciškaus Pačeko aprašytam vaizdavimo būdui ir net padarė jam įtakos. Kūrybinis Baročio procesas buvo lydimas ne tik meninės išraiškos paieškų, bet ir gilios maldos, apmąstymų bei vidinio pajautimo. Išliko daugybė paruošiamųjų piešinių, liudijančių, kad kiekviena detalė ar judesys buvo kruopščiai apgalvoti. Apie 1570 m. Federikas Baročis gavo užsakymą nutapyti Gailestingosios Dievo Motinos paveikslą Urbino Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje veikusios Nekaltai Pradėtosios brolijos altoriui. Šio siužeto paveikslai buvo itin populiarūs XII–XV a. ir vaizdavo Mergelę Mariją, savo apsiaustu gaubiančią vienuolijų ar pasauliečių brolijų narius. Taigi, gavęs šį užsakymą, Federikas ėmėsi darbo, ir pirmuose parengiamuosiuose piešiniuose matome Mergelę Mariją, plačiai išskleidusią apsiaustą virš abipus susispietusių pasauliečių. Tačiau ši kompozicija dailininko neįkvėpė. Baigdamas šį ir gavęs dar vieną tokį užsakymą, laiške Federikas rašo, kad jam neatrodo, jog Gailestingosios Dievo Motinos kompozicija suteikia galimybę nutapyti gražų paveikslą. Jam norėjosi lengvumo ir elegancijos. Menininko širdis veržėsi išreikšti kitą Marijos slėpinį, idėjos apie jį pleveno pranciškoniškoje aplinkoje, o ir pačios brolijos pavadinimas tai skatino. Be to, ką tik įvykęs (1545–1563 m.) Tridento susirinkimas, 1571 m. Mergelės Marijos užtarimui per rožinio maldą priskirta Lepanto mūšio pergalė vėl kvietė gyvai ir naujai apmąstyti Marijos išskirtinumą, išrinktumą ir vietą tiek Bažnyčioje, tiek kiekvieno tikinčiojo gyvenime. Todėl menininkui nesinorėjo rinktis įprastų kelių ir jis leidosi subtiliai vedamas naujo įkvėpimo. Baročiui pavyko sukurti unikalų darbą, kuriame Gailestingosios Dievo Motinos atvaizdą papildo Nekaltai Pradėtosios Mergelės simboliai. Lengva, vėjo plaikstomais drabužiais Mergelė, grakščiai ištiesusi rankas, lyg ant jų išties būtų užmestas nematomas malonės apsiaustas, skliaudžia su nuostaba ir giliu pamaldumu į ją žvelgiančius tikinčiuosius. Švelnių veido bruožų, raudona suknele ir mėlynu apsiaustu vilkinti besilaukianti Mergelė pavaizduota ant pusmėnulio, gaubiama debesų ir cherubinų mandorlos (migdolo formos aureolės – red. past.). Manoma, kad apačioje vaizduojami paveikslą užsakiusios brolijos nariai, tačiau čia jie įgauna universalesnę prasmę, atspindėdami tai, kad Bažnyčioje yra įvairiausių, skirtingo amžiaus ir socialinių sluoksnių žmonių. Piešinio priekyje aiškiai išsiskiria vyras, pamaldžiai ant krūtinės sudėjęs rankas, ir moteris su nedidele mergaite, dar tik žengiančia pirmuosius tikėjimo kelionės žingsnius. Mama, susitelkusi į mažąją, moko ją melstis, šnabžda apie nuostabią Nekaltai Pradėtąją Mergelę, visų mūsų Motiną. Baročis šią jautrią, poetišką sceną vėliau nutapė atskiru paveikslėliu.
Į intymų pokalbį įtrauktas, jos malonės gaubiamas pasijunta ir žiūrovas. Tad kartu su šiais, prieš keletą amžių nutapytais žmonėmis žvelgdami į Mergelę Mariją, galime drauge su popiežiumi Pranciškumi sakyti: „Kokie mes laimingi, kad Nekaltai Pradėtoji Mergelė Marija yra mūsų motina! Kiekvieną kartą, kai pajuntame savo pažeidžiamumą, kai pamatome, kokie mes neatsparūs blogiui, galime į ją kreiptis, ir ji pripildo mūsų širdis šviesos ir paguodos. Visuose gyvenimo bandymuose, taip pat ir tuomet, kai ima svyruoti mūsų viltis ir tikėjimas, atsiminkime, jog esame jos vaikai ir kad mūsų būties šaknis maitina begalinė Dievo malonė.“ (2009 m. gruodžio 8 d. susitikimas su maldininkais).

Jolanta Stupelytė

• «
• »