01
11 /
2018
Evangelija pagal Luką 14, 1a. 7–14
Kartą šabo dieną Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti. Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą: „Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave ir atėjęs tas, kuris tave ir jį kvietė, netartų tau: ‚Užleisk jam vietą!‘ Tuomet tu sugėdintas turėtum sėstis į paskutinę vietą. Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: ‚Bičiuli, pasislink aukščiau!‘ Tada tau bus garbė prieš visus svečius. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas.“
Taip pat ir pakvietusiam jį vaišių Jėzus pasakė: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime.“
Keliaudamas į Jeruzalę (plg. Lk 9, 51; 13, 22), Jėzus netikėtai priima fariziejų vyresniojo kvietimą šabo dieną apsilankyti jo namuose pietų. Jėzus dalijasi stalo bendryste ir su fariziejais (plg. Lk 7, 36 ir 11, 37), ir su muitininkais, ir su turtuoliais (plg. Lk 19, 1–10). Visi jam yra brangūs, visus Dievas kviečia dalyvauti Dievo Karalystės pokylyje. Šventasis Lukas, graikų kilmės pagonis, mums atskleidžia Jėzaus santykius su fariziejais daug subtiliau ir pozityviau nei Matas ar Morkus. Pavyzdžiui, jis vienintelis rašo, kad fariziejai perspėja Jėzų, jog Erodas nori jį nužudyti (Lk 13, 31). Vaišių, valgio, puotos tema taip pat dažna Luko evangelijoje. Ir pats tekstas kalba ne apie pietus, bet apie „duonos valgymą“ arba, tiksliau, „duonos laužymą“. Jėzus ateina pas fariziejų vyresnįjį „laužyti duonos“, tai yra dalytis kūną stiprinančia duona, taip pat gyvenimu, džiaugsmu, tarpusavio artuma ir bičiulyste. Džiaugsmas dalytis maistu susipina su buvimo drauge džiaugsmu. Pasinaudojęs šia ypatinga proga, Jėzus kalba apie Dangaus Karalystės puotą. Vienas svečias, įkvėptas Jėzaus žodžių, sušuks: Palaimintas, kas vaišinsis Dievo Karalystės pokylyje! (Lk 14, 15). Tačiau atmosfera valgant yra įtempta. Pažvelkime į tekstą giliau.
Pirmas dalykas, kurį pabrėžia evangelistas Lukas – tai žvilgsnis. Susirinkę svečiai drauge atidžiai stebi (gr. paratereo) Jėzų. Jų skvarbus, gal net kritiškas žvilgsnis nukreiptas į Jėzų, tarsi klaustų: Kokį dar stebuklą šitas padarys mūsų akyse, arba kokiu neįprastu elgesiu Jis ir vėl sudrums šabo šventę? Jų laukimas pasiteisino, nes netrukus jų akivaizdoje Jėzus išgydys vandenlige sergantį žmogų. Tačiau šiandienos Evangelija mūsų žvilgsnį kreipia kitur. Ji mus kviečia pažvelgti ne svečių, bet Jėzaus akimis. Paklauskime savęs: kaip Jėzus žvelgia į žmones ir ką mato jų kasdieniame gyvenime?
Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, jis pasakė jiems palyginimą apie vestuves. Pasirodo, kad Jėzus taip pat stebi svečių elgesį. Tačiau Jis žvelgia kitaip nei jie. Pasinaudodamas tuo, ką mato, Jis atskleis tai, kas liko paslėpta nuo žmonių akių. Šiandien Kristaus pasakytą palyginimą turime padalyti į dvi grupes: viena jo dalis skirta svečiams, kita – vaišių šeimininkui. Palyginime apie vestuves, skirtame svečiams, Jėzus nekalba apie sužadėtinius. Kas tai per vestuvės? Kokia sandora švenčiama šios puotos metu? Kodėl svečiai turi rinktis paskutinę vietą?
Biblijoje vestuvių puota yra Dievo Karalystės įvaizdis. Čia ne šiaip sau skaniai valgoma ir geriama, bet švenčiami išsipildę Viešpaties pažadai: Jie regės jo veidą, ir jų kaktose bus jo vardas. Nakties nebebus, jiems nereikės nei žiburio, nei saulės šviesos, nes Viešpats Dievas jiems švies, ir jie viešpataus per amžių amžius (Apr 22, 4–5). Papasakodamas palyginimą apie vestuves, Jėzus nori atskleisti klausytojams kitą tikrovę, Dievo Karalystę, kuri slėpiningu būdu prasideda ten, kur Jėzus yra ir į kurią Jis kviečia visus trokštančius joje dalyvauti. Tačiau joje galioja kiti įstatymai. Šiame pasaulyje kiekvienas gali pats save išaukštinti ar pažeminti, tai yra pasirinkti sau tinkamą vietą, bet Dievo Karalystėje kažkas kitas skirs mums vietą. Dievas permato žmonių širdis, jas tobulai pažįsta ir žino tikrąją kiekvieno žmogaus vertę. Todėl Dievo akimis nėra išaukštintų ar pažemintų žmonių. Jam nereikšmingi mūsų nuopelnai, kuriais bandome didžiuotis ir pelnyti garbingesnę vietą vestuvių pokylyje. Visa, kas mes esame, ką turime, ko laukiame, yra Dievo dovana. Nepelnyta, neužtarnauta, viršijanti visus mūsų lūkesčius. Apie tai Jėzus kalbės toliau. Dangaus Karalystės pokylyje arčiausiai Viešpaties susės visai kita draugija: vargšai, paliegėliai, akli ir luoši ir netgi varu atvaryti iš kelių ir patvorių (plg. Lk 14, 21. 23), taigi žmonės, kurie pasaulyje buvo atstumti, nes nepatogūs, ligoti, nenaudingi ir niekam nereikalingi. Tačiau Dievui jie brangūs, nes laisvi, turintys laiko ir pasiruošę priimti viską, ką jiems nori dovanoti Dievas (plg. Lk 14, 15–24).
Pastebėkime, kad Jėzus palyginime kreipiasi asmeniškai į kiekvieną iš mūsų. Ne kai būsime pakviesti, ar kai jus pakvies, bet kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje… verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje… Į šį raginimą esame kviečiami atsiliepti savo laisve. Pasirinkti vieną ar kitą vietą, tai asmeniškai apsispręsti ir kartu tapti atsakingam už savo apsisprendimą. Pasirinkti vieną ar kitą vietą – tai atitinkamai įvertinti save, parodyti savo vertę prieš kitus. Jėzus kviesdamas nesisėsti į pirmąją, tai yra pačią garbingiausią vietą, tarsi sakytų: nepasitikėkite per daug savo vertinimu ir sprendimu apie save, nesiremkite draugystės saitais, kurie jus jungė su vestuvių šeimininku. Kitaip tariant, ne mums spręsti apie save, bet puotos šeimininkui. Ir iš tiesų – palyginime šeimininkas ne tik kalba, bet ir liepia pakviestiesiems užimti vieną ar kitą vietą, o svečiai neprataria nė žodžio. Dar daugiau – tam, kuris savo nuožiūra užėmė pirmąją vietą, šeimininkas liepia eiti į paskutinę. Tai mums atskleidžia skirtumą tarp to, kaip žmogus vertina save ir kaip vertina šeimininkas. Paskirdamas kiekvienam skirtingą vietą prie stalo, šeimininkas atsiskleidžia kaip pažįstantis kiekvieną pakviestąjį asmeniškai ir žinantis kiekvieno tikrąją vertę.
Evangelijos tekstas nesako, kad pirma vieta būtų savaime bloga, tačiau Jėzus ragina rinktis paskutinę. Ką reiškia pasirinkti paskutinę vietą? Užimti paskutinę vietą – tai užimti vietą tarno, to, kuris pasiruošęs visą save dovanoti kitam. Per Velykų vakarienę, kai Jėzus buvo išduotas, tarp mokinių kilo ginčas, kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausiu (Lk 22, 24). Jėzus jiems atsakys: Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti… (Mk 10, 44–45). Tarnauti – tai visą save dovanoti kitiems nebijant savęs prarasti. Kitaip tariant, tarnauti giliausia prasme reiškia mylėti. Tad paskutinioji vieta yra tarsi tramplinas, leidžiantis pakilti, bet tas pakilimas eina per tarnavimą artimui, tai yra per nusileidimą prie stokojančio, vargstančio žmogaus. Pauliaus laiškas filipiečiams puikiai išreiškia, ką Jėzui reiškė užimti paskutinę vietą: jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 8). Paskutinė vieta – tai Nukryžiuotojo vieta, o nusižeminimas tai paties Dievo veikimo būdas. Paskutinės vietos pasirinkimas, pasireiškiantis meilės tarnyste artimui, glaudžiai susijęs su nusižeminimo dorybe. Gal todėl Jėzus pirmą palyginimo dalį užbaigia evangelijoms būdingu paradoksu: Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas. Ką reiškia tie netikėti žodžiai apie nusižeminimą?
Tikras nusižeminimas yra glaudžiai susijęs su pažinimu, tiksliau, su tiesa. Tiesa apie save: turiu pažinti, priimti ir mylėti save tokį, koks esu iš tiesų, tai yra tokį, kokį pažinau save Dievo šviesoje. Tiesa santykiuose su artimu: pažinti, priimti ir išmokti mylėti kitą tiesoje. Priimti artimą – tai priimti patį Dievą, kuris kreipiasi į tave, kuris žvelgia į tave Jo akimis. Galiausiai tiesa santykyje su Dievu: pažinti, kad Dievas, kuris yra meilė, sukūrė žmogų iš meilės ir pašaukė jį meilei.
Tikrasis nusižeminimas taip pat glaudžiai siejasi su savo vertės suvokimu. Jau pagonys suprato, kaip svarbu save pažinti, ir laikė tai aukščiausia išmintimi. Cognosce te ipsum (pažink pats save) – tai iš antikos laikų mus pasiekęs išminties fragmentas. Krikščioniui pažinti save – tai neužmiršti, kad jis yra kūrinys, taigi ribotas. Žmogus, pažinęs save, suvokęs savo jėgų ir gebėjimų ribas, silpnybes ir ydas, savo ir kitų atžvilgiu tampa kuklus, tai yra toks, kuris neteisia nei savęs, nei kitų. Gyvendamas tiesoje su savimi, su artimu ir su Dievu, jis į viską žvelgia skaidriai ir romiai. Savo nuolankia laikysena spinduliuoja ramybę jį supantiems žmonėms, išlaisvina iš kompleksų žmogų, kuris nori laikyti save aukštesnį ar žemesnį už kitus. Jis išmoksta kurti santykį su kitais žmonėmis, leisdamas jiems būti tuo, kuo jie yra, neskuba piktintis dėl jų silpnybių ar ydų. Kadaise šv. Bernardas rašė tuometiniam popiežiui Eugenijui III: „Nebūsi išmintingas, jeigu nepažinsi savęs… Pažiūrėk į save, pagalvok, kas esi? Nebūk kaip akis, kuri mato visa, bet tik ne save…“ O šv. Augustinas dažnai kartojo trumpą maldą: „Viešpatie, leisk, kad pažinčiau save ir kad pažinčiau Tave!“ Jis suprato, kad savęs pažinimas moko nusižeminti, padeda teisingiau įvertinti savo artimą, skatina labiau pasitikėti Dievu, kuris vienas yra tobulas ir šventas.
Dabar pažvelkime į antrą palyginimo dalį. Jėzus ją skiria vaišių šeimininkui. „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų… bet verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų… (13 eil.)
Šie Jėzaus žodžiai šiek tiek trikdo. Jei ne visuomet, tai dažniausiai kviečiamės į svečius artimus žmones, su kuriais mus sieja glaudūs ryšiai, draugystės, giminystės ir pan. Jėzus nėra priešingas draugystei, papročiams ar giminystės santykių puoselėjimui. Jis ir pats mėgdavo viešėti bičiulio Lozoriaus, Marijos ir Mortos namuose. Tad apie kokius žmones kalba Jėzus? Kas tie vargšai, paliegėliai, luoši ir akli? Ar vargšai tik tie, kuriems nepavyko susikrauti turtų?
Išties, vargšu gali būti tiek neturtėlis, tiek ir turtuolis. Visa priklausys, ką vadiname turtu. Neturtėlis gali neturėti iš ko pragyventi, kuo apsivilkti, gali neturėti net savų namų, tačiau būti turtingas santykių, šeimos, vaikų, bičiulių atžvilgiu. Turtuolis gali užimti svarbią vietą visuomenėje, turėti apsčiai pinigų, bet būti visiškas vargšu santykiuose, nuolat besirūpinantis savimi ir savo turtais. Tuomet gal tiksliau būtų klausti ne kas yra vargšas, bet kas yra tikrasis turtas? Kas padaro žmogų turtingą? Atsakymą mums duoda šv. Augustinas. Kreipdamasis į savo Bažnyčios tikinčiuosius, jis sako: Jūs turite tam tikrą turtą ir jis jums reikalingas. Tačiau saugokitės šį turtą vadinti tikruoju turtu. Jame glūdi vargas… Jeigu ieškote tikrojo turto, jis yra kitur. Tai turtas, kurio Jobas apsčiai turėjo, kai atplėštas nuo visko, širdyje turėjo Dievą, kai viską praradęs, jis aukojo Dievui savo šlovinimo duoklę, kaip pačius brangiausius perlus, sakydamas: „Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas ten sugrįšiu; Viešpats davė, Viešpats ir atėmė! Tebūna pašlovintas Viešpaties vardas! (Job 1, 21). Taigi būti išties turtingam – tai turėti širdyje Dievą. Kas turi širdyje Dievą, tas turi viską.
Žvelgiant iš šios perspektyvos, tikrieji vargšai, tai žmonės, neturintys širdyje Dievo, negirdintys Jo žodžio, negyvenantys Dievo artumoje. Ir tokie žmonės nebūtinai yra elgetos ir benamiai. Jais gali būti patys artimiausi, gyvenantys mūsų bendruomenėse ir šeimose. Dažnai skubame guosti esančių toli, kai tuo tarpu nepastebime šalia kenčiančio brolio. Štai kokius žmones turime kviesti prie vaišių stalo; ir pamaitinti ne vien duona, bet ir brolišku pastiprinimu, padrąsinančiu žodžiu, šypsena ir pan. Tačiau yra dar vienas neturtėlis, kurį mes dažnai pamirštame. Tai Dievas. Jis nuolat stovi prie mūsų širdies durų ir beldžia prašydamas išmaldos, tai yra meldžia mūsų dėmesio, meilės, laiko. Tai, ką mes dovanojame Dievui, virsta mūsų tikruoju turtu. Užbaigsiu šį komentarą indų rašytojo ir poeto R. Tagorės poema, puikiai atskleidžiančia, ką reiškia visa dovanoti Dievui:
„Ėjau aš elgetaudama kaimo taku nuo durų iki durų, ir tolumoj pasirodė auksinis tavo vežimas lyg žėrintis sapnas, ir aš stebėjaus, kas yra tas karalių karalius! Many viltis pabudo, ir pagalvojau, kad mano vargo dienos baigėsi. Stovėjau laukdama, kad tu neprašomas dalinsi išmaldą ir į visas puses turtus žarstysi.
Tavo vežimas prie manęs sustojo. Tavo žvilgsnis krito ant manęs, ir tu išlipai šypsodamas. Jaučiau, kad pagaliau atėjo mano gyvenimo laimė. Staiga tu ištiesei man savo ranką ir paklausei: „Ką tu gali man duoti?“ O, koks karališkas šis tavo mostas – ištiesti delną elgetai ir išmaldos iš jos prašyti! Aš susigėdau ir stovėjau, nežinodama, ką man daryti. Paskui lėtai iš savo krepšio paėmiau mažiausią grūdą ir jį tau padaviau.
Bet kaip aš nustebau, kai vakare, iškračiusi ant aslos savo krepšį, radau mažytį aukso trupinėlį tarp menkų grūdų. Karčiai pravirkau ir gailėjaus, kodėl tau visko neatidaviau.“ (R. Tagorė Gitandžali, Aukojimo giesmės, 50)
Kun. Kazimieras Milaševičius OSB,
Palendrių Šv. Benedikto vienuolynas
