01
10 /
2014
Šio mėnesio „Magnificat“ viršelyje – kartūzų ordino įsteigėjo šv. Brunono iš Kelno (1030–1101 m.) atvaizdas. Paveikslą 1638 m. sukūrė prancūzų tapytojas, vienas iš dailininkų Minjarų (Mignard) šeimos atstovų, Nikolia Minjaras (Nicolas Mignard, 1606–1668 m.). Dailininko biografijoje neužsimenama, kokiam vienuolynui ar bažnyčiai paveikslas buvo skirtas. XIX a. jis atiteko privatiems kolekcininkams, o dabar saugomas Kalvė (Calvet) muziejuje Avinjone.
N. Minjaras tapybos pagrindus įgijo gimtajame (Trua) Troyes mieste, vėliau mokėsi privačiose dailininkų dirbtuvėse Prancūzijoje. Ankstyviesiems dailininko kūriniams įtakos turėjo italų tapytojų kūryba, kurią keletą metų, 1636 m. nuvykęs į Romą, jis galėjo stebėti iš arti. Tikėtina, kad „Magnificat“ viršelyje publikuojamą šv. Brunono atvaizdą tuo metu dailininkui užsakė prancūzų ambasadorius Romoje Alfonsas de Rišeljė (Alphonse de Richelieu). N. Minjaro biografijoje neužsimenama apie jo ryšius su kartūzų vienuolija. Vis dėlto šiame paveiksle dailininkui pavyko perteikti įtaigų ir daugiaprasmį šv. Brunono atvaizdą. Aptariamas tapybos darbas galbūt ir primena šio šventojo atvaizdus, sukurtus Džiovanio Lanfranko (Giovanni Lanfranc, 1582–1647 m.), Simono Vuė (Simon Vouet, 1590–1649 m.), Džuzepės de Riberos (Jusepe de Ribera, 1591–1652 m.), bet išsiskiria menine raiška ir įvaizdžiais.
Brunonas gimė Kelne, Vokietijoje, studijavo filologiją Reimse, filosofiją Tūre, sugrįžęs į Reimsą baigė teologijos studijas. Dėstė Reimso katedros mokykloje, garsėjo savo pamokslais. Brunonui buvo siūloma tapti Reimso vyskupu, bet jis pasiūlymo atsisakė, apsisprendęs tapti vienuoliu eremitu. Jį su keliais bendraminčiais į vienuolyną buvo priėmęs Molemo abatas ir cistersų vienuolijos įkūrėjas šv. Robertas. Brunonas iš šio vienuolyno pasitraukė, nes troško įkurti kitą vienuoliją. Sutikus Grenoblio vyskupui šv. Hugonui, kuris sapne buvo regėjęs septynias žvaigždes, vedusias septynis vienuolius, Brunonas su bendraminčiais apie 1084 m. Šartreze įkūrė vienuolyną, ilgainiui pavadintą Didžiąja Kartūzija. Šiame sunkiai pasiekiamame ir nuošaliame kalnų slėnyje įsikūrusiems vienuoliams reikėjo iškęsti nepalankias žiemas ir kitokius vargus. Parėmus vyskupui šv. Hugonui, vienuoliai pasistatė eremitų namelius, taip pat keletą vienuolyno pastatų ir bažnyčią. Popiežiaus Urbono II kvietimu 1090 m. šv. Brunonas išvyko į Romą, netrukus jam teko lydėti popiežių į Kalabriją, kai iš Romos jį išvijo antipopiežius Albertas Ravenietis. Kadangi Brunonas nebegalėjo grįžti į Kartūziją, po kelerių metų Kalabrijoje įkūrė Šv. Stepono, vėliau ir La Torės vienuolynus.
Kartūzų vienuolijos įkūrėjas nepaliko užrašytos regulos. Remiantis jo mokymu, 1121–1128 m. kartūzų regulą parengė vienuolyno prioras Gvidonas Kartūzas. Šios vienuolijos atramomis išliko vienatvė ir tyla. Vienuoliams buvo svarbi kasdienė Valandų liturgija, taip pat teologijos studijos ir rankų darbas.
Nors oficialiai Brunonas niekada nebuvo kanonizuotas, kartūzų vienuolynuose jį gerbti 1514 m. leido popiežius Leonas X, o 1623 m. Grigalius XV – visoje Bažnyčioje. Šv. Brunono meniniai atvaizdai, šioje vienuolijoje žinomi jau viduramžiais, ypač pasklido Renesanso mene. Baroko epochoje šventojo ikonografija buvo plėtojama vienuolynų ir jų bažnyčių skulptūrose, paveiksluose, sienų tapyboje. Dailininkai gerai žinojo šv. Brunono gyvenimo aprašymus. Jo atvaizdo raiškai įtakos turėjo grafikos kūrinių ciklai, iliustravę šventojo biografijas. Šiuose kūriniuose būdavo perteikiami šv. Brunono vienuolišką pašaukimą įprasminantys simboliai, taip pat vienuolijos įkūrimą bei paskutines jo gyvenimo dienas vaizduojančios scenos.
N. Minjaro paveiksle šv. Brunonas pavaizduotas klūpantis atokioje kalnų laukymėje prie uolos, paniręs į maldą. Uola tarsi atskiria jį nuo išorinio pasaulio, galinčio paveržti atsiskyrėlio atsidavimą Dievui. Šv. Brunonas vilki baltą abitą, prie diržo prikabintas rožinis. Šventojo apmąstymai šlovinant Viešpatį Jėzų atsispindi gobtuvo neuždengtame veide, taip pat rankos judesyje – jo dešinė priglausta prie širdies.
Apytamsiame uolos fone švytintis šv. Brunono abitas galėtų simbolizuoti dvasingumą ir paprastą, tyloje išpuoselėtą giesmę, išgrynintą mintį, kaip šviesos atšvaitas atsispindinčią jo portrete. Paveiksle dėmesys sutelktas į šventojo maldą. Iš dangaus sklindantys šviesos spinduliai, kupini susitaikymo ir ramybės, tarsi apgaubia besimeldžiantį atsiskyrėlį. Vienumoje savo širdies tyrumu šv. Brunonas troško pažinti Dievo artumą. Uola primena atsiskyrėlio buveinę. Argi įmanoma maldai rasti geresnę vietą už vienatvę saugančią celės erdvę…
Šiame paveiksle dailininkas perteikė savaip apmąstytą šv. Brunono atvaizdą. Čia nerasime šio šventojo atvaizdams būdingų atributų: septynių žvaigždžių, alyvų šakelės, prie lūpų pridėtų pirštų, kaip tylos ženklo. Jame nėra ir išraiškingos vizijos scenos, kurią dažnai tapydavo baroko meistrai. Prie šventojo kojų pavaizduota kaukolė – žmogaus žemiško gyvenimo Dievo akivaizdoje simbolis – būdingas vaizduojant daugelį šventųjų bei atsiskyrėlių. Kairėje paveikslo pusėje nutapytas šuo nebūdingas šv. Brunono ikonografijai – čia jis gali simbolizuoti atsidavimą savajai vienuolijai. Uolos properšose atsiveria miškais apjuosto kalnų slėnio peizažas, kuriame matomi šv. Brunono pasekėjai, vilkintys baltus abitus su gobtuvais. Šv. Brunono maldos scena padeda atpažinti temos potekstę, sietiną ir su vienuolijos įsteigimu, ir su intensyvia malda gyvenančio kartūzo įvaizdžiu.
Dr. Neringa Markauskaitė
