01
06 /
2016
Evangelija pagal Matą 5, 20–26
„Taigi sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į Dangaus Karalystę.“ „Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi!’, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: ‘Beproti!’, tas smerktinas į pragaro ugnį. Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną. Greitai susitark su savo ieškovu, dar kelyje į teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – teismo vykdytojui ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą. Iš tiesų sakau tau: neišeisi iš ten, kol neatsiteisi ligi paskutinio skatiko.“
Vasara yra atostogų metas. Veikiausiai daugelis šio teksto skaitytojų leisis į trumpesnes ar ilgesnes keliones ir aplankys ne vieną šventovę. Ant šventovių įėjimo durų jau tapo įprasta kabinti plakatus, informuojančius apie deramą apdarą. Ypač kruopščios instrukcijos paruoštos moterims. Tuo tarpu vyrų vienoje bažnyčioje vienas senas klebonas prašė tik nespjaudyti ant grindų. Taigi tam, kad galėtume įeiti į šventą vietą, pakanka įvykdyti šiuos nesunkiai suprantamus reikalavimus. O jeigu kam nors būtų atėjusi į galvą mintis pakeisti tuos plakatėlius šiais Mato Evangelijoje užrašytais Jėzaus sakiniais? Jeigu teisumu neviršysite Rašto aiškintojų ir fariziejų – neįeisite į Dangaus Karalystę. Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.
Koks tad turėtų būti tas mūsų teisumas, kad mes galėtume įeiti į Dangaus Karalystei atstovaujančią krikščionių šventovę? Fariziejų ir Rašto aiškintojų teisumas apsiribojo tik Įstatymo ir kulto reikalavimų vykdymu. Tokia nuostata yra gyva ir tarp krikščionių, kurie savavališkai atskiria kultą nuo gyvenimo, žmogišką patirtį nuo religinės patirties, Evangeliją nuo teisingumo. Jų nuomone, kelias iki bažnyčios nėra tolimas, pasaulinės reikšmės piligrimystės vietos taip pat nesunkiai pasiekiamos. Mišios, gailestingumo durys, sakramentai – ir, atrodytų, skyrius pavadinimu „Dievas“ šiais metais yra užverstas. Tačiau šis skyrius atveria prieš mus daugybę kitų skyrių.
Pastaruoju metu, o ypač šiais Gailestingumo metais, vėl grįžta teisingumo ir gailestingumo santykio tema. Krikščionis neturėtų šių dviejų dalykų skirti. Gailestingumas negali nusiplauti rankų prieš teisingumą. O teisingumas, jei tik jis nenori tapti siauras ir nesąžiningas, negali atmesti gailestingumo raugo.
Kiekvienas supranta, kad vien žmogiško teisingumo nepakanka. Turi būti „aukštesnis teisingumas“, todėl reikia nuolat peržengti save, kad išvengtume veidmainiško legalizmo. Imkime, pavyzdžiui, paprastą teisingumo apibrėžimą: kiekvienam atiduoti tai, kas yra jo. Tai yra spąstai. Ar galima užtikrintai pasakyti, kas yra „jo“ ir nepriklauso kitiems? Apaštalas Paulius sako: „Viskas yra jūsų, jūs esate Kristaus, o Kristus Dievo.“ Tokia yra teisingumo hierarchija. Tad, jeigu norime kiekvienam duoti tai, kas yra jo, – o „kiekvienas“ reiškia kiekvieną atskirą žmogų, taip pat kiekvieną vargšą, – privalome jam atiduoti visa tai, ką Dievas skyrė visiems. Teisingumas nėra lengva dorybė. Kur kas lengvesnis yra legalizmas. Tada tai, kas yra jo, apibrėžiama teisės, o teisė visada yra ribota. Teisė sumaniai apeina tuos, kurie nepajėgia uzurpuoti sau įstatymų leidėjų privilegijos ir jų vykdymo kontrolės. Iš tiesų teisė man gali pasakyti, kada aš galiu vadinti savo batus savo batais, tačiau jeigu aš jų neturiu, nenuausiu jų nuo kito kojų. Atiduoti kiekvienam, kas yra jo; o jei kas nors neturi nieko – tai nieko ir negaus.
Jeigu nesugebu atpažinti kitame žmoguje brolio, jeigu nepajėgiu jo mylėti, niekada nesuprasiu, ką privalau jam atiduoti. Mechaniškai, be širdies vykdomas teisingumas nėra teisingumas. Tam, kad teisingumas būtų vykdomas tinkamu būdu, privalu pakilti virš teisės ir žvelgti į žmogaus širdį, kuri pirmiausia prašo pripažinti žmogiškąjį orumą ir jo nežeminti.
Teisingumas geriausiu atveju yra daiktų dalijimas, o gailestingumas dovanoja save patį. Kaip tad krikščionis gali vykdyti teisingumą? Visų pirma tai turėtų būti žmogų atitinkantis teisingumas. O žmogus nėra vien tik skrandis, kurį reikia pripildyti, ar manekenas, kurį reikia aprengti, kišenė, į kurią reikia įdėti išmaldą. Žmogus yra tokia būtybė, kurią reikia suprasti ir mylėti. „Kiekvienam duoti tai, kas yra jo“ – krikščioniui tai reiškia kiekvienam žmogui duoti meilę tokiu mastu, kiek jam priklauso.
Grįžkime prie tų sąlygų, kurias riekia įvykdyti, kad galėtume įžengti į Dievo šventovę ir prie santykio tarp gyvenimo ir kulto. Kristus pabrėžė Senojo Testamento reikalavimus. Keletą kartų pakartojo pranašo Ozėjo žodžius: Noriu ištikimos meilės, o ne aukos. (Oz 6, 6) Birželio mėnesio šiokiadieniais skaitomos Evangelijos pagal Matą penktame skyriuje pateiktas Jėzaus Kalno pamokslas kviečia krikščionis būti tokius tobulus, kaip jų Dangiškasis Tėvas yra tobulas. Šį Jėzaus sakinį turėtume suprasti kaip kvietimą gyventi dieviška prigimtimi, kurios dalyviai mes visi esame. O šios prigimties esmę sudaro gailestingumas. Todėl evangelistas Lukas užrašo šį Jėzaus kvietimą konkretesne forma: Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. (Lk 6, 36) Gailestingumas Evangelijose nėra kokia gilaus susirūpinimo forma, kurią įprastai reiškia tarptautiniai diplomatai tais atvejais, kai jiems nepatogu spręsti iškilusius tarpvalstybinius konfliktus. Pažvelkime į atkaklią šio žodžio etimologiją – misericordia reiškia priimti į savo širdį kito vargą, priimti savo brolio kančią kaip savo nuosavybę.
Pagal Kristaus mokslą įėjimo į bažnyčią bilietas privalo turėti visų mūsų brolių approbatum. Jeigu trūksta bent vieno, turėtume išeiti iš bažnyčios ir jį gauti. Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną.
Vatikano II susirinkimas mums yra palikęs puikią šių eilučių praktinę interpretaciją. Bažnyčia siekdama aukoti savo auką ant altoriaus (Konstitucija apie šventąją liturgiją) nutarė išeiti į pasaulį ir susitaikyti su žmonija (Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje). „Džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas, patiriami dabarties meto žmonių, ypač neturtingųjų ir visų prispaustųjų, yra ir Kristaus mokinių džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas. Ir nėra nieko tikrai žmogiško, kas nerastų atgarsio jų širdyse. Juk jie yra bendruomenėn susibūrę žmonės, sujungti Kristuje, keliauja į Tėvo Karalystę vadovaujami šventosios Dvasios ir yra priėmę visiems skirtą išganymo žinią. Tad jų bendruomenė iš tikro jaučiasi glaudžiai susieta su žmonijos šeima ir jos istorija.“ (Gaudium et spes, n. 1)
Sakramentų praktikavimas neatleidžia mūsų nuo žemiškų įsipareigojimų. Neįmanoma peršokus pasaulį pasiekti Dievą. Religija išties bus „opiumas“, jeigu atleis mus nuo įsipareigojimų žmonėms. Tas, kuris išduoda žemę manydamas, kad pasieks Dievą, galiausiai išduoda ir patį Dievą. Iškalbingi yra Charles Péguy žodžiai: „Nepakanka paniekinti laikinumą, kad būtų galima pasiekti amžinybę. Nepakanka paniekinti prigimtį, kad būtų galima pakilti į malonės aukštumas. Nepakanka paniekinti pasaulį, kad būtų galima pakilti į Dievo aukštumas. Pamaldžių partijų nariai mano, kad jei jie neturi pakankamai jėgų gyventi pagal prigimtį, tai tuo pačiu jau priklauso malonei. Kadangi jie neturi laikinos drąsos, jie tiki, kad skrodžia amžinybę. Kadangi jie neturi drąsos priklausyti pasauliui, mano, kad priklauso Dievui. Kadangi jie neturi drąsos priklausyti kokiai nors žmonių partijai, įsivaizduoja, kad yra Dievo šalininkai. Kadangi jie nepriklauso žmogui, mano, kad priklauso Dievui. Kadangi jie nieko nemyli, tiki, kad myli Dievą.“ (1)
Tam, kad Dievas nenugręžtų nuo mūsų savo veido, reikia nenugręžti savo veido nuo žmogaus. Tikrai būtų lengva būti krikščionimi, jei būtų tik religija. Bėda ta, kad dar yra visa kita. Būtų juokingai lengva kokiam nors verslininkui būti krikščionimi, jei jam terūpėtų tik šv. Komunija per Velykas. Būtų lengva vienuolei būti krikščione, jei teegzistuotų tik „graži dorybė“. Kiekvienam būtų lengva būti krikščionimi, jei vienintelis įsipareigojimas būtų sekmadienio šv. Mišios. Tačiau dar lieka visa kita. Teisingumas, gailestingumas, nuoširdumas. Ir čia pastebime, kad krikščionies „profesija“ yra be galo įpareigojanti, jos neįmanoma vykdyti laisvu nuo darbo metu.
Trumpai tariant, kad galėtume įžengti į šventovę, nepakanka prisidengti pečius ir nespjaudyti ant grindų.
Kun. Vladimiras Solovej,
Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio parapija
___________________________________
1 Charles Péguy, Note conjointe sur M. Descartes et la philosophie cartésienne, http://obvil.paris-sorbonne.fr/corpus/critique/peguy_note-descartes/body-1
