01
01 /
2015
RUBRIKĄ REMIA SRTF:
Prancūzų tapytojas ir grafikas Odilonas Redonas (1840–1916 m.) – vienas įsimintiniausių simbolizmo meistrų. Kartą išvydęs jo kūrinį, visada jį atpažinsi. Bertranas Žanas (Bertrand-Jean), šeimoje vadinamas mamos Odilės vardu, nepateisino tėvo vilčių – jam nepavyko įstoti į aukštąją mokyklą ir tapti architektu, kaip jo broliui. Tačiau Odilonas mokėsi dailės – skulptūros, raižybos ir litografijos, o pas Rodolfą Bredeną (Rodolphe Bresdin) – ir tapybos. Gyveno kaip atsiskyrėlis gimtajame Bordo mieste, vėliau – Paryžiuje. Buvo vedęs, sukūrė žmonos ir sūnaus portretų.
Žiūrint į šią šviesą ir spalvas spinduliuojančią reprodukciją „Magnificat“ viršelyje, sunku patikėti, kad Redonui pirmąją gyvenimo pusę užteko vien juodos spalvos. Piešdavo riebiu, storu brūkšniu anglimi arba spausdindavo litografijas. Piešiniai anglimi tokie juodi, kad sunkiai galėtum pasakyti, jog tai juodai balta. Greičiau – juodai pilka. Vaizduodavo irgi tamsius, bauginančiai mįslingus dalykus, sunkiai įvardijamas hibridines figūras, pvz., kaktusą su žmogaus galva, akies obuolį, skraidantį it oro balioną arba kaip kubą padangėje, na, ir antropomorfizuotus voragyvius („Besišypsantis voras“, „Verkiantis voras“), jūros gyvius, vabalus ir kitus slogaus sapno vaizdinius. Dėl šių „juodųjų paveikslų“ (jis ir pats juos vadino „noirs“) motyvų, kurie gimdavo jo vaizduotėje, o kartais inspiruoti literatūros (Po, Malarmė, Verherno, Flobero „Šv. Antano gundymų“ ir kt.), gerokai vėliau siurrealistai laikė Redoną savo teisėtu pirmtaku.
1879 m. dailininkas nedideliu tiražu išspausdino litografijų ciklą „Sapne“ („Dans le Rêve“)… Gal ir būtų užsidarėlis Odilonas Redonas likęs nežinomas dailininkas, jei ne 1884 m. Paryžiuje išspausdintas ir didžiulį ažiotažą sukėlęs Joriso Karlo Huysmanso romanas „Atvirkščiai“ („À rebours“). Pagrindinis knygos herojus Dezesentas, nuo kraujomaišos išsekusios kilmingos kunigaikščių giminės palikuonis (prototipas – Robertas de Monteskjė) gyvena saldų tuščiagarbį atsiskyrėlio gyvenimą dramblio kaulo bokšte, užvis labiausiai vertindamas išmonę („kad ir nežmoniškai, by tik kitoniškai“)… Dezesentas tapo Oskaro Vaildo knygos „Doriano Grėjaus portretas“ herojaus pirmtaku ir, ko gero, išlieka nepralenkiamas savo giliu, bet nevaisingu literatūros ir meno išmanymu. Romane – nė pėdsakų pilkos, rutininės kasdienybės ir nė šlakelio prakaito paprasto žmogaus, savo sunkiu darbu pelnančio kasdienės duonos kąsnį. Dezesentą domina menki dalykai sveikos gyvensenos požiūriu, bet didingi vaizduotės ir savivalės sferoje. Viskuo nusivylęs, persisotinęs dekadentas per dienų dienas paniręs į gilias raritetų, bibliofilinių retenybių, esančių jo bibliotekoje, studijas, postringauja, filosofuoja arba dažnokai užsiima niekais (pvz., kuria projektus, kaip auksinti, inkrustuoti brangakmeniais savo vėžlio kiautą). Jis klausosi Richardo Vagnerio, Franco Šuberto, Roberto Šumano muzikos ir… kolekcionuoja Odilono Redono piešinius… Apie „juoduosius“ Redono darbus Huysmansas rašo, kad dailininkas sukūrė „naują, ypatingą fantastiką – ligos ir kliedesio fantastiką“ ir „haliucinacijų miražus bei baimės įkvėptus vaizdinius.“1 Romano herojaus, kaip ir rašytojo, gimusio, beje, dailininko (litografo ir tapytojo) šeimoje, meninis skonis – nepriekaištingai rafinuotas ir tiems laikams nepralenkiamai modernus. Jis tarsi švyturys nurodė modernizmo dailės orientyrus – Giustavo Moro tapybą, Bredeno, Luykeno graviūras, Gojos „Kapričio“ ir „Patarlių“ ciklus, Teotokopulo (El Greco) kūrinius, kuriais remsis būsimos modernistų dailininkų kartos. Modernistai piršo savus, neretai ekstravagantiškus atskiro individualisto gėrio, grožio ir tiesos principus vietoje klasikinės kultūros visuotinai priimtinų gėrio, grožio ir tiesos postulatų.
Rašytojui Huysmansui buvo prognozuota: „Po tokios knygos autoriui belieka pasirinkti arba pistoleto vamzdį, arba kryžiaus papėdę.“2 Rašytojas iš tikrųjų atsivertė į katalikybę, palinko po kryžiumi. XIX a. paskutinįjį dešimtmetį dailininkas Odilonas Redonas po savo „juodųjų paveikslų“ taip pat išgyvena egzistencinę ir tikėjimo krizę, ištveria sunkią ligą ir atgimsta. Dailininko kūryboje stebima būsena, kurią irgi galima vadinti „buvimu kryžiaus papėdėje“. Jo gyvenimas ir kūryba nušvinta: atsiranda pripažinimas, užsakymai, o kūryboje – žėrinčios vitražinės spalvos. 1899 m. baronas Robertas de Domecy savo rūmams Burgundijoje užsako 19 dekoratyvinių pano, kuriuose Odilonas Redonas migruoja nuo ornamentinių prie stipriai abstrahuotų pavidalų (šiandien penkiolika pano yra Paryžiuje, Orsė muziejuje).
Odilono Redono paveikslas „Bėgimas į Egiptą“ priklauso religinei kūrybai ir veikia ne per ikonografiją, piešinį, kompoziciją, naratyvą, o per spalvas, anapusinę šviesą ir savo poveikiu prilygsta krikščionių mistikų simboliams. Per tą pastelinių spalvų debesėlį, per stipriai abstrahuotas, vos atpažįstamas Marijos, Juozapo, Kūdikėlio figūras dailininkas sugeba perteikti gilias tikėjimo tiesas. Redonas, keletą dešimtmečių tūnojęs juodame savo minčių ir vaizdinių pragare, išniręs iš jo puikiai išmano apie dangiškų spalvų, šviesų tikrumą ir įtikinamumą.
Dr. Ramutė Rachlevičiūtė
1 Joris-Karl Huysmans. Atvirkščiai. Romanas. [Iš prancūzų kalbos vertė Diana Bučiūtė]. Vilnius, Vaga, 2008, p. 76, 77.
2 J.-K. Huysmansas, Pratarmė, parašyta po dvidešimties metų, in: Joris-Karl Huysmans. Atvirkščiai. Romanas. [Iš prancūzų kalbos vertė Diana Bučiūtė]. Vilnius, Vaga, 2008, p. 22.
