Ogiusto Rodeno „Dievo ranka“

Beveik natūralistinė, bet milžiniška, bent keturis kartus didesnė už tikrą, ranka išnyra iš grubiai nutašyto marmuro bloko. Grakštūs ir jautrūs pirštai tvirtai spaudžia dar vieną bloką. Tas judesio atvaizdas intriguoja ir skatina apžiūrėti skulptūrą iš kitos pusės. Ją apėjus, išryškėja iš pirštais suspausto bloko išnyrančios, sunkiai iš pirminės medžiagos besivaduojančios vyro ir moters figūros – du nuogi žmonės, du susipynę kūnai: Ieva ir Adomas. Milžiniška ranka ir mažytės figūrėlės. Mastelių santykis iš karto padeda suprasti, kad priešais mūsų akis – Kūrėjo ranka, ir kad skulptūros autorius mums atskleidė Jo kūrinių – žmonijos tėvų – gimimo akimirką. Tačiau, kaip ir visi simbolizmo dailei artimo bene garsiausio XIX a. pabaigos–XX a. pradžios skulptoriaus Ogiusto Rodeno (Auguste Rodin) kūriniai, „Dievo ranka“ nesiriboja šiuo vien horizontaliu prasmės perskaitymu.

Sukūrimo idėją Rodenas savo kūrinyje perteikia keliais lygiais. Pirminis impulsas dailininko vizijai greičiausiai buvo jo paties kūrybos apmąstymas. Skulptoriaus darbo, prasidedančio nuo vizijos gimimo mintyse, galbūt eskizų serijos ant popieriaus ir paskui vykstančio neišvengiamo susidūrimo su inertiška medžiagos mase – plastilino ar molio gabalu. Susidūrimo, reikalaujančio psichinės ir fizinės įtampos, pastangų iš klampios masės ištraukti figūras, veidus, formas. Ši patirtis akivaizdi „Dievo rankoje“: skulptūros žiūrovo dėmesį pirmiausia ir traukia grubiai tašytos akmens masės bei natūralistiškai perteiktų, kruopščiai nušlifuotų figūrinių elementų kontrastas – nuoroda į menininko vizijos „išvadavimą“, gamtinio darinio – marmuro gabalo – perkeitimą, natūros sukultūrinimą.

Rodenas laikomas skulptūros novatoriumi, atmetusiu griežtų taisyklių rinkiniu pagrįsto akademizmo idiomą. Tačiau jis jokiu būdu nebuvo antitradicionalistas, tik kūrybos idealų ieškojo kitose epochose. Ypač domėjosi gotika, lenkė galvą prieš italų Renesanso genijaus Mikelandželo kūrinius, kurie jam imponavo prasmės gelme ir beveik fiziškai juntama formos energija. Tad „Dievo ranka“ neatsitiktinai asocijuojasi su Mikelandželo darbais. Rodenas panaudojo savo autoriteto pamėgtą priemonę – kruopščiai išmodeliuotų formų ir grubiai tašytos akmens masės kontrastą, tačiau tai išorinis panašumas. Pasak Rodeno kūrybos žinovų, Mikelandželas paveikė ir Rodeno simbolinį mąstymą, tad „Dievo ranka“ galėtų būti sietina su Mikelandželo alegorija „Diena“ Florencijos Šv. Lauryno bažnyčioje, kurios neįmanoma suprasti, neįsijautus į pradžios paslaptį, gimimo akimirkos stebuklą.

Kalti marmurą Rodenas paprastai patikėdavo meistrams, dažniausiai, kaip ir „Dievo rankos“ atveju, Serafimui Sudbininui (Seraphim Sudbinin). Akmenkalys, gebėjęs pasiekti Rodeno trokštamą formos tobulumą, pačioje XIX a. pabaigoje Rodeno nulipdytą kompoziciją iškalė per Pirmąjį pasaulinį karą, apie 1916–1918 m. Taigi skulptūra buvo baigta po autoriaus mirties. Taip susiklosčius aplinkybėms, ji gali būti suvokta ir tarsi paminklas didžiajam skulptoriui, atsiradęs Rodeno valia kaip aistringos menininko pagarbos ženklas jo paties bei mūsų visų Kūrėjui. Pasitikėjimo savimi, pasididžiavimo savo talentu Rodenui niekada nestigo, jis atkakliai, kartais nelabai paisydamas kitų, siekė pripažinimo ir šlovės, tačiau gyvenimo pabaigoje, kaip ir daugelis, vis aiškiau suvokė, kad talento kibirkštį gavo kaip dovaną ir turi būti dėkingas už ją tam, kuris mus visus paleido į šį žemiškąjį pasaulį, suteikdamas ir veikimo laisvę, ir jos ribų suvokimą, kurio žmogui privalu paisyti. „Dievo ranka“ – paminklas Kūrėjui ir kūrybai, kuria Rodenas tikėjo kaip aukščiausia vertybe, kuriai atidavė visą savo gyvenimą. Ši įstabi skulptūra būtent dėl to, kad Rodenas patikėdavo baigiamąją darbo fazę meistrams, šiandien egzistuoja ne vieninteliu pavidalu. Jos versijas saugo Rodeno muziejus Paryžiuje, ten pat esantis Orsay muziejus, o dar bent keli JAV muziejai turi bronzines „Dievo rankos“ išliejas.

Rankos motyvas gana dažnas Rodeno kūryboje. Apie 1900–1910 m. dailininkas sukūrė ištisą rankų ciklą, iš kurio žinomiausios – „Velnio ranka“, „Įsimylėjėlių rankos“, „Paslaptis“. Tai kūriniai, kuriuose rankos pasakoja apie jausmus. Pasak vieno iš Rodeno biografų Reinerio Maria Rilkės, Rodeno sukurtos rankos – gyvos, nors nepriklauso jokiam kūnui, tai atskiras sudėtingas organizmas, į kurį suplūsta ir kuriame išsilieja gyvenimo srovė (R. M. Rilke, Auguste Rodin, Vilnius: Aidai, 1998, p. 23). Šios meistriškos skulptūros patvirtina, kad Rodenas buvo puikus psichologas, giliai pažinęs žmogaus aistrų ir emocijų pasaulį, mokėjęs įžvelgti ir atpažinti jausmus ne tik veido išraiškoje ar figūros judesyje, bet ir rankų „mimikoje“, kurią sugebėjo tobulai perteikti.

Prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė

• «
• »