01
07 /
2013
Liepos mėnesio „Magnificat“ pasitinka su Oracijaus Džentileskio (Orazio Gentileschi) kūrinio „Izaoko auka“ (1615 m.) reprodukcija.
„Paimk savo sūnų, savo vienatinį sūnų Izaoką, kurį myli, nueik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį aš tau nurodysiu“, – ši sukrečianti Šventojo Rašto vieta visais laikais traukė kūrinių užsakovų ir menininkų dėmesį. Trumpa, tačiau be galo įtaigi ir tuo pačiu mįslinga Pradžios knygos pastraipa (Pr 22) – nuo šv. Augustino iki Soreno Kirkegoro, nuo IV a. sarkofagų iki postmodernistinės dailės kūrinių, – interpretuojama su ypatingu dėmesiu Šventajame Rašte minimoms detalėms. „Magnificat“ viršelyje matome vietą, „apie kurią Abraomui buvo kalbėjęs Dievas“: žemas debesuotas horizontas neleidžia abejoti, kad tai viršukalnė, kurią Abraomas pamatė iš tolo (Pr 22, 4). Matome surištą jo sūnų Izaoką; regime tarsi krentantį iš dangaus angelą, kuris laiko tvirtai suėmęs Abraomo ranką su peiliu, „kad nužudytų savo sūnų“ (Per 22, 10). Tai beviltiškos tamsos akimirka, kurią staiga perskrodžia ir nušviečia dieviškas žodis: „Abraomai! Abraomai!“ – „Aš čia!“ – jis atsiliepė. „Nekelk rankos prieš berniuką, – tęsė, – nieko jam nedaryk! Dabar aš žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienatinio sūnaus.“ (Per 22, 11–12)
Abraomo veido profilis tamsių medžių fone, raukšlės kaktoje, iššokusios gyslos kakle, į angelo veidą įsmeigtos akys padeda pajusti tvyrančią didžiulę įtampą: taip žvelgia tas, kuris ką tik išklausęs mirties nuosprendį staiga supranta esąs išgelbėtas! Paveiksle nematyti įprastų šios temos elementų aukuro ir malkų, visas dėmesys sutelktas į Abraomo ir angelo pokalbį. Net ir Izaokas šioje scenoje veikia kaip prašalaitis, jo grakšti figūra pavaizduota pirmame paveikslo plane, tačiau Izaokas nemato angelo, negirdi jo žodžių, tarsi nedalyvauja įvykio kulminacijoje. Šalia Izaoko kojų nutapytas avinas, kurį Abraomas netrukus paaukos kaip deginamąją auką vietoj savo sūnaus.
Oracijus Džentileskis paveikslą „Izaoko auka“ nutapė žvelgdamas į Karavadžo (Caravaggio) „Šv. Matą“ (1600 m.). Tikriausiai ne tik Karavadžo kūrinio formaliosios savybės (dramatiška šviesokaita, personažų judesių ekspresija), bet taip pat ir turinio sąsajos įkvėpė Oracijų Džentileskį pasiremti garsiojo menininko paveikslu. Galima sakyti, kad abiejuose istorijose-paveiksluose vaizduojamas išgelbėjimas iš beviltiškos padėties. Ką jautė šv. Matas, kai Jėzus eidamas pro šalį jam tarė: „Sek paskui mane!“ (Mk 2, 14) Evangelija nemini, tačiau jis greičiausiai buvo giliame „dugne“, jei tuoj pat „atsikėlė ir nuėjo paskui Jėzų“ (Mk 2, 14). Ką išgyveno Abraomas, tris dienas keliaudamas į Morijos kraštą, kad paaukotų savo sūnų, – tikriausiai neaprašytų net genialiausias rašytojas, tačiau tikėjimo vyras klusniai žengė tuo keliu ir užsimojęs peiliu staiga pajuto jį laikančią ranką ir išgirdo pažadą, kad nuo dabar Dievas jį laimins (Iš 22, 17).
Paveikslas „Izaoko auka“ priklausė Genujos didiko Pjetro Marijos Džentilio kolekcijai. Kūrinį Oracijus nutapė po 25 metų veiklos Romoje (1587–1612 m.). Žvelgiant į romietiškojo baroko bruožų nestokojantį kūrinį, reiktų prisiminti, kad Oracijus Džentileskis gimė Pizoje 1563 metais, jo tėvas Džovanis Batista Lomis buvo tapytojas iš Florencijos. Oracijus nešiojo mamos pavardę, jis turėjo du brolius Bačijų ir Aurelijų, kurie taip pat buvo tapytojai. Trylikos metų atvyko į Romą, pradėjo dirbti dekoratoriumi Siksto V salėse Vatikano bibliotekoje, išmoko auksakalio amato, kūrė medalius. Apie 1590 m. Oracijus Džentileskis Švč. M. Marijos Didžiojoje bazilikoje nutapė freską, vaizduojančią „Apipjaustymą“ ir „Šv. Judą Tadą“ Šv. Jono bazilikos Laterane transepte. 1603 m. Karavadžo kūrybos įtakoje gimė „Šv. Pranciškaus stigmatizacija“, 1607 m. – „Kristaus krikštas“. 1612 m. šeimyninės nelaimės išvijo Džentileskio šeimą į Markę, vėliau jis apsigyveno Genujoje, galiausiai grįžo į Toskaną. 1624 m. jis atvyko į Paryžių ir dvejus metus darbavosi Prancūzijos karaliaus dvare. 1626 m. persikėlė į Londoną ir iki pat savo mirties 1639 m. tapė Karoliui I.
Kaip ir daugelis baroko meistrų, Oracijus Džentileskis nuolat gręžėsi į Bibliją ir tapė „Dovydą“, „Mozės atradimą“, „Lotą ir jo dukteris“, „Dievo Motiną su Kūdikiu“ ir kitus atvaizdus. Tapytojo kūryboje vyraujančios Senojo Testamento scenos liudija ne tik šio menininko susidomėjimą ir Šventojo Rašto išmanymą, bet ir rodo po Tridento susirinkimo (1545–1563 m.) atsinaujinusios Katalikų Bažnyčios atsigręžimą ad fontes, susidomėjimą savosiomis ištakomis. Ilgą laiką užmirštos ir tik XVI a. pradžioje vėl atrastos Romos katakombos atsinaujinusiai Katalikų Bažnyčiai naujoje šviesoje parodė ir Senojo Testamento vaizdus, puošiančius pirmųjų krikščionių kapus. Izaokas, Nojus, Danielius, trys jaunikaičiai liepsnose, Zuzana, pranašas Jona – šių ir kitų šventosios istorijos veikėjų tikėjimo liudijimus to meto Katalikų Bažnyčia suvokė kaip gaivinančią šventosios tradicijos versmę. Visi jie laukė išgelbėjimo, būdami beviltiškoje padėtyje, tačiau tikėdami ir pasitikėdami, kad Viešpats neleis jiems pražūti. Izaoko auka krikščionybės ištakose ir vėliau buvo suprantama kaip išganomosios Kristaus kančios prefigūracija, kaip gelbstintis Išganymo simbolis. Ankstyvosios krikščionybės šaltiniuose užrašyta malda už mirusiuosius: „Viešpatie, išvaduok savo tarno sielą, kaip kad išgelbėjai Nojų iš tvano, Izaoką nuo mirties, kai jis turėjo tapti auka jo tėvo Abraomo rankose, Danielių iš liūtų duobės, tris jaunuolius iš liepsnojančios krosnies, Zuzaną nuo melagingo kaltinimo“, rodo, kad meno paskirtis buvo skelbti žinią apie Išganymą ir rodyti tikėjimą kaip išgelbėjimo pažadą: krikščionis bus išgelbėtas kaip Izaokas, Nojus, Danielius, Jona, pasieks Amžinąją laimę ir prisikels. Baroko menininkai karštai ir su atsidavimu įsiliejo į Bažnyčios gyvenimą, „Izaoko aukos“ tema kūrė daugybė menininkų, iš jų žymiausi – Karavadžas, Rembrantas, Rubensas.
„Izaoko auką“ Oracijus Džentileskis nutapė 1615 m. Markėje. Paveikslas šiandien eksponuojamas Nacionalinėje Spinolos rūmų galerijoje Genujoje. Įtaigiam Abraomo portretui pozavo Pjetras Molis – žmogus, kuris liudijo 1612 m. iškeltoje byloje prieš Agostiną Tazį, kaltinamą bjauriu nusikaltimu – tapytojo dukters Artemizijos Džentileski išprievartavimu. Teismas buvo palankus nuskriaustajai pusei, tačiau skausmas giliai pažeidė talentingųjų Džentileskių šeimos narių sielas. Tapytoja Artemizija Džentileski išgarsėjo ne mažiau kaip jos tėvas Oracijus, abiejų kūryboje dominuojanti išliko į beviltišką padėtį patekusio, kovojančio, pralaiminčio ir tik iš Dangaus malonės laukiančio žmogaus istorija. Oracijaus ir Artemizijos kūryba dar šiandien pripildo žiūrovų žvilgsnius nuostabos ir veda gilyn – prie esmės.
Dr. Sigita Maslauskaitė
