01
03 /
2023
Dievo žodis per pranašą Ozėją pasiekė mus iš VIII a. pr. Kr., iš niūrių ir sudėtingų Biblijos tautos istorijoje laikų. To šimtmečio pradžioje mažos senovės Artimųjų Rytų valstybės, tarp kurių buvo šiaurinė Izraelio ir pietinė Judo karalystės, gyveno sąlyginai gerovės laikus. Tačiau netrukus įsisiautėjo to meto imperialistai Mesopotamijos asirai ir ramus gyvenimas nugrimzdo į praeitį. Taigi, tarptautinėje arenoje niūrūs debesys, o ir Biblijos tautos vidaus gyvenime ne ką šviesesni – politiniu, socialiniu ir religiniu požiūriu sociumas buvo ganėtinai pakrikęs. Tokiuose tirštuose rūkuose Dievas šaukia pranašus, kad šie tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje būtų jo „burna“ – tiesos žodžio nešėjais. Neatsitiktinai šis šimtmetis vadinamas pranašų aukso amžiumi: pradedant maždaug nuo 760 m. pr. Kr. su žodžiu iš Dievo pasigirsta net keturi biblinio profetizmo šulai – šalia Ozėjo rikiuojasi jo amžininkai Amosas, Izaijas ir Michėjas.
Kiekvienas šių pranašų permainingame istoriniame laike turėjo labai savitą misiją. Amosui ypač skaudėjo dėl socialinės neteisybės (plg. Am 4, 1–3; 6, 4–7), Michėjas grūmėsi su aukštuomenei pataikaujančiais propagandistais, save vadinančiais pranašais (plg. Mch 4–5 sk.), Izaijas, intelektualas ir, manoma, pats priklausęs ano meto Jeruzalės elitui, karaliui davė nemažai patarimų politiniuose reikaluose (plg. Iz 36–39 sk.). Tai tik pavienės nuorodos į šių pranašų išskirtinumus, tačiau išties visiems jiems daugiau ar mažiau rūpėjo politinis, socialinis ir religinis jų tautos gyvenimas. O Ozėjas? Kokia buvo jo skelbimo ašis?
Ozėjas žvilgsnį labiausiai nukreipė į religinę sritį. Žinoma, kaip pranašas, pirmiausia tikrai ne tam, kad paguostų ir nuramintų, o tam, kad raginimu pasižiūrėti į iškreiptą savo atvaizdą veidrodyje supurtytų ir pažadintų autentiškam religingumui. VIII a. pr. Kr. tarp izraelitų vis dar madingos įvairių Kanaano pagoniškų religijų priemaišos – garbini protėvių ir išvedimo bei sandoros Dievą Jahvę, tačiau į kompaniją pasikvieti dar ir kaimyninės tautos dievybę. Ypač madingas buvo Baalas – kanaaniečių lietaus ir griaustinio dievas. Ozėjo knygoje jo vardą girdime ne vieną kartą (plg., pvz., Oz 2, 10. 18–19). Kodėl Baalas buvo toks patrauklus? Izraelitų religija VIII a. pr. Kr. dar nebuvo pasiekusi gryno monoteizmo sampratos, t. y. izraelitai išpažino vieną – savo – Dievą Jahvę, o kitų dievybių garbinimas aplinkinėse tautose tokiam „tautiniam vieno Dievo išpažinimui“ nekėlė problemų. Žinoma, kol tų dievybių garbinimo papročiai nepradėjo svečiuotis jahvistinio kulto vietose. O kodėl taip nutikdavo? Kalbant apie Baalo patrauklumą viskas ganėtinai aišku – izraelitai, tapę sėslia tauta, kaip ir jų kaimynai aplinkui, gyveno iš žemdirbystės ir gyvulininkystės. Laukų derlingumas ir gyvulių bandų našumas priklausė nuo gamtinių sąlygų. Ar galėjo čia kuo pagelbėti laisvės ir sandoros Dievas Jahvė? Pagal anuometinę sampratą – mažai. Bet užtat galėjo Baalas, už lietų atsakinga kanaaniečių dievybė. Šiandieniam žmogui tokias skirtis gal ir sudėtinga suprasti, tačiau perdėm religiniame ano meto žmogaus mentalitete atskiros gyvenimo sritys buvo susietos su įvairiomis dievybėmis, vos ne kiekvienai sričiai pagal poreikį. Taigi, jei ištikdavo sausra (o ji ištikdavo neretai), izraelitai veržėsi prie Baalo, egzodo Dievas Jahvė tuomet būdavo mažai aktualus.
Kaip tik prieš tokį mąstymą ir sukyla Ozėjas, vadindamas visokius „baalus“ Dievo tautos meilužiais. Jis savo tautai turi smerkiantį ir grasinantį žodį iš Dievo: „Ji nežinojo, kad aš buvau tas, kuris davė jai grūdus, vyną ir aliejų, apipylė ją sidabru ir auksu, o jie tai išleido Baalui. Todėl atsiimsiu savo grūdus laikui atėjus […]. Dabar atidengsiu jos gėdą jos meilužių akyse, – iš mano rankos niekas jos neišgelbės. Padarysiu galą visam jos džiaugsmui“ (Oz 2, 10–13). Bet taip pat ir viltingą, kai kalba apie Dievo ir jo tautos santykio atnaujinimą: „Tą dieną, – tai VIEŠPATIES žodis, – ji vadins mane ‚Mano vyras‘, ji niekuomet nebevadins manęs ‚Mano Baalas‘. Nuo jos lūpų pašalinsiu Baalų vardus, – jų vardais nebebus daugiau šaukiamasi“ (Oz 2, 18–19).
Visgi reikia pridurti, jog Ozėjui rūpėjo ne tik jahvistinio kulto atmiešimo pagoniškomis praktikomis problema, bet apskritai ir perversiškas religingumas kaip toks. Jis, o ir kiti to šimtmečio pranašai, itin intensyviai kalba apie kulto tuštybę, kai jis iškreiptai nusmukdomas iki aukų gausybės ir visokių „cimbolų“ lygmens, tikėjimą ir Dievo garbinimą atsiejant nuo gyvenimo konkretybės. Liūdni reikalai, skelbia pranašai, jei gėrio žmogui trokštantis Dievas pasodinamas aukštai danguje ir paverčiamas Dievu, kuriam užtenka atiduoti duoklę šventykloje… Labai patogus religingumas. Tačiau Biblijos Dievas visuomet nori gyventi tarp žmonių, būti istorijos ir kiekvieno gyvenimo kelio Dievas.
Visgi Ozėjo knygoje ne tik liūdesys. Nors joje išties daug įtampos, apie kurią nuolat primena ir ypatinga teksto kompozicija, kai nuolat be jokių įžangų tarytum šokinėjama nuo negatyvaus prie pozityvaus tono orakulų ir atvirkščiai (plg. negatyvius 1, 1–9; 2, 4–15; 3, 1–4 ir tarp jų pozityvius 2, 1–3; 2, 16–25; 3, 5, ir toliau šią kaitos dinamiką), šviesa joje irgi užtikrintai užfiksuota. Kaip? Čia turime kalbėti apie Ozėjo originalumą – jis pirmasis iš Biblijos pranašų Dievo ir jo tautos santykį pamato ypatingu kampu. Remdamasis dramatiška greičiausiai savo paties santuokos patirtimi, apie Dievo ir Izraelio santykį šis pranašas prakalba santuokinės metaforos būdu: Dievas myli savo tautą nelygu vyras myli savo žmoną. Dėl to, kad apie šį santykį kalbėjo ypatingai jautriai, jis netgi vadinamas pranašu dramaturgu. Kaip tik tokia įžvalga apie Dievo ir žmogaus santykį užkerta kelią bet kokiam jo pasaldinimui ar subanalinimui. Šis santykis – drama. Atpažinimo ir pažinimo, nutolimo ir suartėjimo, nusigręžimo ir vėl vienas kito ieškojimo…
Visame tame įstabūs bent du dalykai. Pirma, Ozėjo knyga moko, jog tikėjimas – tai kelias, tai drąsa ieškoti Kito, klausti apie Jį, nuolatinė pastanga į Jį gręžtis, net jei būtum nusigręžęs ir einąs priešinga kryptimi. Antra, joje skelbiama, kad Dievas myli savo tautą-kekšę, nenustojančią bėgioti paskui dievukus-meilužius. Ar todėl, kad Jis – Dievas ir negali nemylėti? Ozėjas remiasi perviršio dėsniu ir skelbia, jog Dievas net ir išduotas myli, nes jo širdis žino perviršio dėsnį – Dievo širdies turinys yra gailestingumas (plg. Oz 11, 8–9). Galėtume pagalvoti, jog Ozėjo knygoje viskas tuo ir pasakyta. Tačiau, ko gero, tiksliau – daug kas, bet ne viskas. Šis perviršis nėra Dievo žmogui primetamas, taigi jis nepaneigia žmogaus laisvės. Šis perviršis tik šaukte šaukia, kaip Dievo širdis ilgisi nuo jo nusigręžusio žmogaus. Tai tikrai Dievo ir žmogaus vienas kito ieškojimo drama. Apie vienas kito ilgesį.
Dr. Ingrida Gudauskienė
