01
09 /
2020
Viename iš savo pasisakymų apie eucharistinę adoraciją ir krikščionišką maldą ant kelių popiežius Benediktas XVI minėjo, kad jau žydai kelius laikė žmogaus galios simboliu, o jų sulenkimą – savo galios palenkimą gyvajam Dievui, pripažįstant, kad visa yra jo valdžioje. Tuomet pateikė pasiekusį mus iš II a. pasakojimą apie Jokūbą, „Viešpaties brolį“, pirmąjį Jeruzalės vyskupą, kurio keliai, anot liudytojų, buvo sustorėję tarsi kupranugario, nes nuolat maldoje klūpėjo, šlovindamas Dievą ir maldaudamas atleidimo savo tautiečiams, atmetusiems Viešpatį Jėzų. Aptardamas šią maldos laikyseną, popiežius giliai įsitikinęs – kas mokosi tikėti, taip pat mokosi ir klūpėti, o kur nyksta klūpėjimas – nyksta ir tikrasis pamaldumas. Šiandien, kai ne tik asmeninėje maldoje, bet ir šv. Mišių metu nyksta klūpėjimas, prisiminkime esminius šios vienos iš svarbiausių maldos laikysenų ištakas ir prasmę.
Šv. Raštas apie klūpėjimą
Senovėje graikai ir romėnai klūpėjimą atmetė kaip negarbingą ir netinkamą laisvo žmogaus laikyseną, būdingą nebent barbarams (šiuo žodžiu jie apibūdindavo tamsų ir žiaurų žmogų, nevertinantį kultūros vertybių), tačiau krikščionybei klūpėjimas – senas, tradicinis, giliai Biblijoje įsišaknijęs maldos būdas. Naujasis Testamentas klūpėjimą mini bent 59 kartus, iš kurių net 24 randami Apreiškimo Jonui knygoje, bylojančioje apie dangišką liturgiją, Bažnyčios laikomą savo liturgijos etalonu.
Galime išskirti tris būdus:
– parpuolimas veidu į žemę (Įst 26, 10: „Paliksi pintinę VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje ir sukniubsi prieš VIEŠPATĮ, savo Dievą“; Joz 5, 14; Mk 14, 35);
– puolimas po kojomis (Mk 1, 40; Mk 10, 17: „Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“; Mt 17, 14; Mt 27, 29);
– klūpėjimas (2 Kr 6, 13; Ezd 9, 5; Apd 9, 40: „Petras liepė visiems išeiti ir atsiklaupęs ėmė melstis“; Apd 20, 36; 21, 5).
Maldos klūpint pavyzdį paliko mums ir Jėzus Alyvų sode: „Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis: ‘Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!‘“ (Lk 22, 41). Šventasis Steponas – pirmasis Bažnyčios kankinys, klūpėdamas miršta užmėtytas akmenimis (Apd 7, 54–60). Jau nuo IV a. buvo priimta priklaupti prieš šventus dalykus: bažnyčią, jos slenkstį, altorių, kryžių, ar išreiškiant pagarbą vyskupui bei kunigui. Tuo pat metu ši laikysena reiškė pasninko, nusižeminimo ir atgailos dienas. Šv. Bazilijus tikino, esą klūpėjimas geriausiai parodo, kad nuodėmė mus parbloškė ant žemės. Dėl atgailos bruožų klūpėjimas seniau vyskupijų sinodų ir netgi Nikėjos Susirinkimo (325) buvo draudžiama laikysena sekmadieniais ir visą velykinį laikotarpį. XI a., reaguojant į Berengarijaus iš Turo ereziją, neigusią realų Kristaus buvimą Eucharistijoje ir pripažinusią vien simbolinę jos reikšmę, tarp tikinčiųjų įsitvirtino Eucharistijos adoracija klūpint, taip išreiškiant savo tikėjimą ir Dievo garbinimą. Šis atsitikimas paveikė visų krikščionių kartų ir šventųjų gyvenimus iki mūsų dienų. Kai atsiklaupiu maldoje, tarsi pripažįstu, kad esu mažas Dievo akivaizdoje, priklausau jam. Tokia laikysena Viešpatį garbinu, meldžiu ir už savo nuodėmes atsiprašau, nes juk Jėzaus vardui turi priklaupti kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos turi Dievo Tėvo šlovei išpažinti: „Jėzus Kristus yra Viešpats!“ (plg. Fil 2, 6–11).
Klūpėjimas per Šv. Mišias
Per Eucharistinę maldą (po „Šventas…“ pagiedojimo), kunigui tariant žodžius: „Štai Dievo Avinėlis… Viešpatie, nesu vertas.“ Kalėdų dieną kunigas ir visi tikintieji trumpam atsiklaupia, Tikėjimo išpažinime tariant žodžius: Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos ir tapo žmogumi, tokiu būdu pagerbiant Įsikūnijimo slėpinį. Taip pat ši maldos laikysena yra priimtiniausia adoruojant Švenčiausiąjį Sakramentą ar atliekant išpažintį.
Kaip klūpima?
Visada veidu atsigręžus į norimą pagerbti objektą. Nedera niekada klūpėti ant vieno kelio! Jei dėl sveikatos negalite klūpėti, tuomet geriau stovėti. Ant vieno kelio visada priklaupiama prieš Švenčiausiąjį Sakramentą praeinant pro tabernakulį ar pro altorių, kai švenčiama Eucharistijos liturgija ar adoruojama Eucharistija. Tuo metu neatliekam jokio kito gesto (pvz., nesižegnojame). Priklaupiama tiesia nugara ir galva, dešiniu keliu paliečiant grindis.
Parengė kun. Valdemar Širvinski
