01
05 /
2020
Dažnai užėję į stačiatikių maldos namus nustembame, pamatę tuščią pagrindinę navą be sėdimų vietų ir tik keletą suoliukų šoninėse navose, prie sienų. Toks reginys nėra įprastas užėjus į katalikų ar protestantų maldos namus, kuriuose glaudžiai sustatyti įvairaus dydžio ir neretai išdailinti suolai bei kėdės. Iš kur šie plika akimi matomi skirtumai krikščioniškose bažnyčiose ir ar sėdėjimas yra leistina maldos laikysena liturgijos metu? Dabar tai ir aptarkime.
Bažnytinių suolų paslaptis. Suolai katalikų bažnyčiose yra gana naujas išradimas, atsiradę pirmiausia protestantiškuose maldos namuose. Senovėje bažnyčiose nebūdavo suolų, tik retkarčiais per skaitinius ar pamokslą vyskupai leisdavo bendruomenei sėstis ant grindų. Stovėjimas buvo neginčijama klasikinė maldos laikysena, perimta iš žydų. Nors dar užtinkame liudijimų, kad apaštalų vadovaujamose bendruomenėse per pamaldas buvo sėdima (plg. Apd 20, 9; 1 Kor 14, 30). Viduramžiais sakykla būdavo įrengiama aukščiau bažnyčios viduryje, kad būtų geresnis girdimumas ir tikintieji galėtų arčiau priėję išklausyti trumpos kunigo homilijos. Anuomet šv. Mišių metu būta tiek daug judėjimo, kad niekas, net kunigas, neturėdavo galimybės prisėsti.
Suolai nebuvo naudojami iki pat Reformacijos laikų (XVI a.). Nuo tų laikų protestantiškose bažnyčiose didelis dėmesys skirtas ne liturginiams gestams, bet pastoriaus pamokslavimui. Biblijos skaitinių aiškinimas užėmė pagrindinę vietą liturgijoje, dėl to pamaldoms reikėjo vis daugiau laiko. Atsiradus tikram poreikiui atsisėsti, sustatyti ir suolai, ypač jie išpopuliarėjo anglikonų maldos namuose. Pagaminti suolus kainuodavo brangiai, dėl to paskiri žmonės, o kartais šeimos juos įsigydavo ir akylai saugodavo, net užrakindavo iš vidaus taip, kad niekas, išskyrus savininką, negalėtų jais naudotis.
Kai protestantai pradėjo naudotis suolais, netrukus jų atsirado ir katalikų bažnyčiose, pirmiausia Anglijoje ir Šiaurės Amerikoje. Dvasininkų homilijos darėsi vis ilgesnės ir vis dažniau buvo sėdima per įvairias šv. Mišių dalis. Prie suolų katalikai pridėjo tik klauptus (jų nerasime pas brolius protestantus). Vis dėlto suolų nepriėmė Rytų krikščionys, kur iki šiandien dažnai labai ilgų pamaldų metu stovima.
Sėdėjimo reikšmė. Pagal senovinį paprotį sėdėjimas buvo įprasta valdininko, mokytojo ir teisėjo pozicija, išreiškianti asmens valdžią ir garbingumą (Plg. Mt 19, 28; Lk 4, 20). Tai padėtis to, kuris moko ir vadovauja. Todėl pagal dabartinius nurodymus, vyskupas, turintis aukščiausio laipsnio šventinimus, gali sakyti homiliją net ir sėdėdamas soste. Šiandien ši kūno laikysena liturgijoje išreiškia taip pat:
– klausymąsi, tai klausytojo padėtis; vaikelis Jėzus sėdėjo tarp Jeruzalės mokytojų (plg. Lk 2, 46), Marija, Mortos sesuo, klausydama Viešpaties žodžių, sėdėjo prie jo kojų (plg. Lk 10, 39); tai susikaupimo, Dievo žodžio priėmimo ir apmąstymo ženklas;
– įdėmų įsižiūrėjimą – meditaciją; liturgijoje yra daug regimų, optinių elementų;
– ypatingą garbę ir išskirtinę reikšmę. „Mačiau VIEŠPATĮ, sėdintį savo soste“ (1 Kar 22, 19); „Nugalėtojui aš leisiu atsisėsti šalia savęs, savo soste, panašiai kaip aš nugalėjau ir atsisėdau šalia savo Tėvo jo soste“ (Apr 3, 21).
Šv. Mišiose sėdima: per skaitinius (išskyrus Evangeliją), atliepiamąją psalmę, homiliją (pamokslą), aukų ruošimą, dalijant Komuniją, po Komunijos priėmimo, klausant parapinių skelbimų.
Sėdėdami niekada nekryžiuojame kojų, neuždedame kojos ant kojos, neištiesiame priešais save ar kaip nors kitaip jomis netabaluojame, – tai galėtų trukdyti kitiems liturgijos dalyviams. Stengiamės sėdėti tiesiai, rankas tvarkingai padėję ant kelių, žvilgsnį nukreipdami į Viešpatį, kalbantį mums šventojoje liturgijoje.
Parengė
diak. Valdemar Širvinski
