01
02 /
2022
Šiandien daug kalbama apie gailestingumą, kurio reikia sužeistoms šeimoms ir sutuoktiniams, patiriantiems daugybę problemų ir išgyvenantiems konfliktus, kurių nebegali ištverti. Vis dėlto galbūt pirmiausia reikėtų kalbėti apie gailestingumą, kurį krizę patiriantys sutuoktiniai [patys] galėtų nuolankiai praktikuoti, kai šeima pradeda byrėti. Kartais išgelbėti šeimai tiesiog pakaktų vieno šeimos nario kantriai praktikuojamo gailestingumo, jei jis geba tikėtis ir mylėti su viltimi.
Tokia buvo Elzbietos Kanori Moros (Elisabetta Canori Mora, 1774–1825) […] istorija. […] Iš kilmingos Romos šeimos kilusios Elzbietos vestuvės su jaunu ir turtingu advokatu Kristofu Mora iš pradžių atrodė kaip tikra pasaka. Jaunikis sakė esąs apakintas jos grožio. […] Jam nerimą kėlė vien tik mintis, kad kažkas galėtų ją užgauti: jo sutuoktinė neturėtų nei dirbti, nei užsiimti kuo nors, kas galėtų ją varginti. […] Jis taip pat buvo nepaprastai pavydus, netgi kliudydavo žmonai matytis su jos šeima.
Tačiau prabėgus keliems mėnesiams šis į apsėdimą panėšėjantis pavydas virto lediniu abejingumu: Kristofas vis labiau ir labiau tolo nuo žmonos. Pradėjo nebegrįžti į namus, naktis leisti kažkur kitur, kol galiausiai gandai, kad jis turi kitą žemos padėties moterį, kuri siurbė iš jo visus pinigus, tapo vieši. […] Vyras nebesidomėjo Elzbieta, ir ji jautėsi vis vienišesnė, o dar reikėjo rūpintis šeimos poreikiais ir vaikais, uždirbant pinigus rankų darbu. Dar daugiau – Elzbietą pradėjo kamuoti neapsakomi skrandžio skausmai. Tuomet ir prasidėjo nuostabi, paslaptingoji jos istorija.
[…] Mistinis Elzbietos gyvenimas buvo kupinas maldų, vizijų ir neapsakomų meilės kupinų jausmų: dienas ji leisdavo visiškoje sąjungoje su Viešpačiu, nuo ankstyvo ryto, kada eidavo į Mišias. Ji kiekvieną dieną priimdavo Komuniją. Likusį laiką pašvęsdavo dukterims, namų ruošos darbams ir maldai. Ji beveik nematydavo Kristofo. Šis parsirasdavo vidury nakties, o Elzbieta visuomet jo laukdavo: ji nusprendė niekuomet su juo nesibarti, sakyti jam tik malonius žodžius ir įtikinti pakeisti gyvenimą. Savo laisvą laiką Elzbieta skyrė įprastiems gailestingumo darbams – anytai, vieninteliam ją suprantančiam ir palaikančiam žmogui, leidus, ji surinkdavo virtuvėse atliekamą maistą ir eidavo lankyti ligonių ligoninėse, neaimanuodama dėl pačių nuolankiausių ir labiausiai atstumiančių darbų.Kristofo seserys, nenorėjusios netekti šeimos palikimo, kurį šis švaistė, apskundė jį dėl amoralaus elgesio, ir kalėjimo Kristofas išvengė tik pažadėjęs pasitaisyti. Grįžo namo dar labiau įniršęs ir netgi bandė savo sutuoktinę nužudyti. Vėliau jis pasakojo, kad juto, kaip viršesnė jėga sulaikydavo jo ranką. Visi patarinėjo Elzbietai išeiti iš namų ir pasislėpti saugioje vietoje, bet ji nenorėjo. […] „Negaliu apleisti šių trijų sielų, abiejų mano dukterų ir mano sutuoktinio, nes Jis norėjo jas išgelbėti man tarpininkaujant.“ Elzbietos nuodėmklausys, turėdamas omeny, koks pavojus jai grėsė, taip pat siūlė skirtis su vyru, tačiau ji atsakė: „Man šių trijų sielų išgelbėjimas svarbesnis už mano dvasinę būseną.“ Ji nuramino nuodėmklausį, papasakojusi, kaip užmigdavo melsdamasi lyg vaikas: „Mano dvasia palaimingai ilsėdavosi ant Viešpaties rankų, ir šviesos spindulys gaubdavo mane, ir mano poilsis būdavo saugus.“
[…] Tad Elzbietos gyvenimas tekėjo sąlyginai ramia vaga – darbas, malda ir dukterys, ir toji ramybė buvo kupina malonės akimirkų, kada Jėzus jai simbolinėmis vizijomis rodydavo pačias gražiausias tikėjimo tiesas. O kai dukros paaugo, ir jų auklėjimas bei elgesys pradėjo kelti nerimą, Jėzus jai pasakė: „Nebijok, nuo šios dienos Pats būsiu joms tėvas ir namų šeimininkas; nuo šiol būsi aprūpinta ne tik būtiniausiais dalykais, bet gausiai aprūpinta, ir tu, ir tavo šeima.“ […]Per tą laiką Elzbieta įsirašė į trečiąjį Trinitorių ordiną – seną vienuolių ordiną, įkurtą vergais paverstiems krikščionims laisvinti – ir iš jos dvasingumo kilo auganti aistra vargšams ir nelaimingiesiems. Visų žmonių išganymas tapo didžiausiu jos rūpesčiu, ir todėl ji vis atkakliau prašė išgelbėti jos vyro, toliau gyvenusio su meiluže, sielą. Vieną dieną vilties netekusios jos dukros prabilo apie dievišką bausmę tai moteriai, kuri iš jų atėmė tėvą, o Elzbieta energingai joms paaiškino, kad ji „nuolat meldėsi Viešpačiui, sakydama jam, kad trokšta Rojuje būti su ta moterimi, apžavėjusia jos vyrą ir atnešusia tiek bėdų“. Savo vyrui ji išsakė keistą palinkėjimą: „Tau taip pat ateis Kalėdų naktis“ […]. Daugiau nei prieš metus ji numatė tikslią savo mirties dieną. […] Dievas leido jai jos paragauti iš anksto vienos vizijos metu […]: „Man atrodė, kad mirštu ant Jėzaus ir Marijos rankų džiaugdamasi Rojaus laime.“ Kai artėjo lemtingoji diena, Elzbieta pasakė dukroms: „Palieku jus ir einu pas jūsų Tėvą, Jėzų iš Nazareto“ bei paprašė visuomet gerbti tėvą ir jam padėti.
Ji mirė numatytą dieną, apie antrą valandą nakties. Jai buvo neseniai suėję penkiasdešimt metų. Kai Kristofas grįžo namo, negalėjo patikėti, kad Elzbieta mirusi. Jis stovėjo, atsirėmęs į sieną, raudodamas, apstulbęs. Nuo tos dienos jis pasikeitė. Niekam nieko nesakė, tačiau, praėjus nedaug laiko po Elzbietos mirties, ant jo rankų mirė ir jo meilužė. Jis […] pradėjo rodyti susidomėjimą viskuo, ką iki to laiko niekino. Nebesirūpino elegantiška išvaizda, drabužiais, ištisas valandas praleisdavo bažnyčioje, rankose sukiodamas seną skrybėlę ir verkdamas. […] Iš tiesų skrybėlės viduje Kristofas buvo prisiklijavęs Elzbietos portretą ir nesiliovė į jį žiūrėjęs ir verkęs. Jis sakė, kad pats „padarė ją šventąja savo baisiu elgesiu“.
Prabėgus devyneriems metams po Elzbietos mirties, Romoje pasklido naujiena: Mažesniųjų brolių pranciškonų konventualų ordine pirmąsias savo Mišias aukojo toks tėvas Antuanas. […] Jį įšventino sulaukusį šešiasdešimt vienų metų […]. Antuanas buvo jo vienuolinis vardas, tačiau pasaulietiniame gyvenime kadaise jis buvo žinomas Kristofo Moros vardu. Kaip ir žadėjo Elzbieta, jis taip pat sulaukė „savosios Kalėdų nakties“. Ir jis mirs prabėgus vienuolikai vienuolyne praleistų […] maldų ir atgailos metų.
Iš knygos: Popiežiškoji naujosios evangelizacijos taryba,
Gailestingieji šventieji, vert. L. Černiuvienė, Vilnius:
Magnificat leidiniai, 2016, p. 59–64.
