13
10 /
2015
SPALIO 13 D.
Palaimintasis Honoratas Kožminskis OFM CAP
Neramių laikų sūnus
Sudėtinga buvo epocha, į kurios istoriją įsirašė ryški lenkų tautos sūnaus pal. Honorato Kožminskio OFM cap asmenybė. Lietuvos ir Lenkijos vardai buvo išnykę iš istorinio žemėlapio po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m., kai lietuvių ir lenkų etninių žemių didžioji dalis buvo okupuota carinės Rusijos. Negailestinga rusifikacija ir ortodoksizacija kėlė grėsmę ir tautiniam, ir katalikiškajam tapatumui. Patriotiškoje ir giliai tikinčioje katalikų Aleksandros ir Stepono Kožminskių šeimoje 1829 m. spalio 16 d. gimė pirmagimis sūnus. Pakrikštytas Florentino Vaclovo Jono Stepono vardais, bet dažniausiai buvo vadinamas Vaclovu. Mokėsi iš pradžių gimtojoje Biala Podliaskoje, o vėliau, šeimai persikėlus į Vloclavką, gimnaziją su pagyrimu baigė Plocke. Tėvas, matydamas ypatingus Vaclovo gabumus ir polinkį menui, 1845 m. rudenį išsiuntė jį į Varšuvos menų mokyklą studijuoti architektūros. Po metų, kai Vaclovui tebuvo septyniolika, tėvas mirė, tačiau motina, remiama giminių, iš paskutiniųjų stengėsi padėti sūnui tęsti mokslus. Studijuodamas Varšuvoje Vaclovas aktyviai įsijungė į pogrindinę studentų veiklą, slapta besipriešinusią carinei sistemai, trokšdamas savo tautos nepriklausomybės ir visuomenės reformos. Tuo pat metu, ypač po staigios tėvo mirties, atšalo Vaclovo tikėjimas, nes tarp studentų sparčiai plitolaisvamanybė.
Politinis kalinys
Viskas staiga pasikeitė 1846 m. balandžio 23 d., kai caro žandarai areštavo jaunąjį Vaclovą ir po dviejų mėnesių tardymo uždarė į Varšuvos citadelę. Visi žinojo, kad iš ten gyvi negrįžta… Tuo tarpu motina nepaprastai karštai meldė sūnui išlaisvinimo, ir, lyg nujausdama jo vidinę kovą, Dangiškosios Motinos paguodos. Kalėjimo vienutėje sunkai karščiuodamas Vaclovas neišvengiamai stojo akistaton su savimi, prisiminė vaikystėje patirtą tyrą tikėjimo džiaugsmą ir visus savo piktžodžiavimus Dievui bei pašaipas iš tikinčiųjų studijų laiku. Meldė Dievą leisti patirti Jo buvimą, jeigu Jis iš tikrųjų egzistuoja. Po trijų savaičių kančios ir maldos Vaclovą regėjime aplankė Mergelė Marija su Sūnumi ant rankų: karštis liovėsi, pamažu grįžo viltis ir tikėjimas. Po vienuolikos mėnesių buvo pripažintas nekaltu ir 1847 m. kovo 27 d. paleistas į laisvę. Paleidimas prilygo stebuklui. Visą likusį gyvenimą Vaclovas liks dėkingas abiem Motinoms – Dangiškajai ir žemiškajai – už nepaprastai galingą užtarimą, sielos ir kūno išgelbėjimą. Po daugelio metų jis rašė: „Švenčiausioji Motina – tai galinga ir rūpestinga Motina, atjaučianti, maloninga ir gailestinga, nes Joje gyvena paties Dievo meilė, kuria myli mus Kūrėjas ir veda į išganymą.“
Patyręs atsivertimo malonę
Grįžęs tęsti studijų Vaclovas ilgai ieškojo sąžinės ramybės ir atsakymų į gyvenimo klausimus. Galiausiai nusprendė atlikti viso gyvenimo išpažintį Kapucinų vienuolyne. 1847 m. rugsėjo aštuntoji, diena, kai visuotinė Bažnyčia švenčia Dievo Motinos Gimimo šventę, Vaclovo Kožminskio užrašuose liko pažymėta kaip didžiojo atsivertimo diena, nuo kurios prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Po išpažinties sugrįžo ramybė ir gilus sielos džiugesys, patyrus gailestingąją Dievo meilę. Tądien pirmąkart pajuto troškimą prisijungti prie Kapucinų ordino. Likę studijų metai pasižymėjo nepaprasta maldos ir atgailos dvasia pagal šv. Pranciškaus pavyzdį. Toks jis liko visą gyvenimą: nepaprastai nuolankus, mylintis neturtą ir kuklumą, atgailaujantis už savo ir kitų nuodėmes, kupinas nežemiško džiaugsmo ir pasitikėjimo Dievo vedimu, kad ir kokios negandos nutiktų.
Vienuolis kapucinas
1848 m. gruodžio aštuntoji – Nekaltojo Prasidėjimo šventė, kurią devyniolikmetis architektas pasibeldžia į Kapucinų vienuolyno vartus. Vaclovas pasiprašo priimamas paprastu broliu, tačiau po tam tikro bandymo laikotarpio vienuolyno vyresnieji išsiunčia jį į naujokyną seminaristams. Čia jis gavo vienuolišką Honorato vardą. Įšventintas į kunigus labai greitai pasižymėjo kaip uolus apaštalas, puikus pamokslininkas ir nuodėmklausys. Šalia definitoriaus pareigų vienuolyne jam buvo pavesta rūpintis Gyvojo Rožinio draugija, taip pat Trečiojo Ordino pranciškonais pasauliečiais. Matydamas gatvėse vargšus beglobius vaikus, ieškojo bendradarbių tarp savo penitenčių. Netrukus kelios jaunos merginos susibūrė į draugiją, po kelių mėnesių išaugusią į Šv. Felikso vienuoliją, besilaikančią Trečiojo šv. Pranciškaus ordino regulos, besirūpinančią beglobiais vaikais, apleistais seneliais ir ligoniais. Beveik tuo pat metu aplink tėvą Honoratą ėmė burtis merginos, trokštančios pagal šv. Pranciškaus dvasią atsiduoti kontempliatyviam gyvenimui. Taip atsirado Serafiškojo Pranciškaus vienuolija (vadinamosios serafitės), o kiek vėliau – ir dar viena, klarisių-kapucinių kontempliatyvioji vienuolija.
Klausyklos kalinys
Tėvo Honorato veikla klestėjo, tačiau nuo darbo ir išsekimo pasirodė pirmieji džiovos požymiai. Jam buvo liepta viską palikti ir išvykti į kaimą gydytis. Su dideliu nuolankumu ir atsidavimu Dievo valiai Honoratas pakluso vyresniųjų sprendimui. Netrukus visuomenėje, o ypač studentijoje, vėl ėmė kilti pasipriešinimo carizmui nuotaikos. 1863 m. sausio 22–23 d. įvyko ginkluotas sukilimas, pasibaigęs žiauriu numalšinimu ir represijomis. Tėvai kapucinai, tarp jų ir Honoratas, nepaisydami mirties grėsmės, lankė suimtuosius, laukiančius mirties bausmės arba tremties į Sibirą, aprūpino juos sakramentais. Dėl to kapucinų vienuolynuose dažnai vykdavo kratos, o vienas iš brolių – tėvas Agripinas – buvo viešai pakartas už anticarinę veiklą. Antroji represijų banga kilo 1864 m., ir ji buvo tiesiogiai nukreipta prieš Katalikų Bažnyčią. Prasidėjo vienuolynų naikinimas – broliams ir seserims buvo liepiama išvykti į užsienį arba užsidaryti vienuoliniuose namuose, nevykdyti jokios apaštalavimo veiklos ir nepriimti naujų narių. Tais metais buvo uždaryta 117 vienuolynų, konfiskuotas materialinis turtas, uždaryti visi naujokynai. Taip tėvas Honoratas kartu su kitais broliais atsidūrė Zakročime, o vienintelė jam likusi veikla buvo klausykla. Ir čia jis neprarado pasitikėjimo, matydamas Dievo Apvaizdos veikimą ir bandydamas įskaityti laiko ženklus. Netrukus prie jo klausyklos nusidriekė ilgos eilės, žmonės savaitėmis laukdavo, kol galės prieiti išpažinties, apsistodami vietinėse užeigėlėse. Honoratas išbūdavo klausykloje po trylika valandų per dieną, net buvo pramintas klausyklos kaliniu. Saugumo ir konfidencialumo sumetimais jam buvo specialiai atgabenta klausykla, panaši į spintą. Joje užsidarius dažnai trūkdavo oro, tačiau Honoratas nesiskundė, jam buvo svarbus kiekvienas Dievo vaikas, nes pats buvo patyręs ypatingą išpažinties malonę, radikaliai pakeitusią visą likusį jo gyvenimą.
Švč. Mergelės Marijos vergas
Represijoms agresyvėjant, kai netgi vienuolyno bažnyčioje broliai kapucinai buvo atidžiai sekami ir nuolat kilo pavojus užsitraukti caro valdžios nemalonę, Honoratas nusprendė atlikti keturių savaičių rekolekcijas pagal šv. Ignaco Lojolos dvasines pratybas, kad galėtų geriau įsiklausyti į Dievo valią, ir atpažinti, ką gyvenime dar turi nuveikti. 1867 m. spalio 24-oji tapo jo „antruoju atsivertimu“, visiško pasiaukojimo Mergelei Marijai aktu „Totus Tuus“ pagal šv. Liudviko Marijos Grinjono Monfortiečio mokymą. Po šio akto tvirtai apsisprendė – kad ir kas už tai grėstų, toliau ištvermingai klausys išpažinčių. Juk jis jau nebepriklauso sau, o visu savo gyvenimu, kiekvienu veiksmu, netgi atokvėpiu vykdo vien tai, ko iš jo laukia Jo dangiškoji Motina ir Valdovė. Visiškas priklausymas Mergelei Marijai teikė jam drąsos ir išminties, o tuo pačiu jis gavo ypatingą sielų pažinimo dovaną. Pas tėvą Honoratą dvasinių patarimų ateidavo nemažai jaunų vaikinų ir merginų, trokštančių pašvęsti savo gyvenimą Dievui, tačiau visi žinojo, kad kandidatus visuose vienuolynuose priimti uždrausta. Vienintelė išeitis – išvykti į užsienį. Arba?.. Gilioje maldoje Honoratas gavo įžvalgą, kad galima pasišvęsti Dievui ten, kur esi, be jokio išorinio ženklo ir slapta. Kaip nepaprasto Šventosios Dvasios veikimo išdava viena po kitos ėmė rastis neabituotos vienuolijos, apimančios faktiškai visas socialinio ir bažnytinio gyvenimo sritis. Honorato klausykla tapo naujos pašvęstojo gyvenimo epochos lopšiu. Nuo 1874 iki 1891 m. susikūrė daugiau nei dvidešimt neabituotų vienuolijų (daugiausia moterų), pasižymėjusių trejopa gyvenimo forma: branduolį sudarė bendro gyvenimo nariai, didžioji dauguma narių buvo pavieniai, gyvenantys ir besilaikantys regulos tiesiog savo namuose, savo aplinkoje, ir trečioji dalis – bendradarbiai, kurie padeda vykdyti tos vienuolijos misiją, tačiau įžadais neįsipareigoja. Kadangi Honoratas visą gyvenimą buvo uolus šv. Pranciškaus sekėjas, visos jo kuriamos vienuolijos rėmėsi Trečiąja reguliariąja šv. Pranciškaus Regula. Visam šiam judėjimui įkurti, vadovauti ir palaikyti reikėjo ne tik drąsos (Honoratas ir dažniau pas jį besilankantys nuolat buvo sekami caro žandarų), bet, visų pirma, nepaprastai didžiulio darbo. Sunku įsivaizduoti, kaip po keliolika valandų per dieną išbūdamas klausykloje, niekada neapleisdamas maldų ir vienuolinių praktikų, jis spėjo rašyti naujai besikuriančių vienuolijų konstitucijas bei nuostatus ir laiškais tvarkyti įvairius reikalus, pavyzdžiui, su bažnytine valdžia, pateikdamas išsamias ataskaitas apie kiekvieną vienuoliją savo ordino generolui. Vien jo laiškų išliko 3901, parašė apie 60728 puslapius.
Vėl tremtinys
Neapsikentę nuolatinio piligrimų srauto prie tėvo Honorato klausyklos, caro pareigūnai 1892 m. nusprendė ištremti šį vienuolį iš Zakročimo į visiškai nuošalų Nove Miastą prie Pilicos kapucinų vienuolyną. Jis iškeliavo pėsčiomis, turėdamas įveikti maždaug 100 km atstumą, nieko neturėdamas, vien pasikliaudamas Dievo Apvaizda ir žmonių gerumu, kaip ir dera elgetaujančio ordino broliui. Tačiau ir naujoje tremties vietoje netrukus vėl gausios minios veržėsi prie garsaus nuodėmklausio klausyklos. O jis, persekiojamas ir kontroliuojamas, ištvermingai tęsė darbą. 1896 m. nuo darbo ir išsekimo džiova labai paūmėjo, gydytojai prognozavo greitą mirtį, tačiau Dievas grąžino Honoratui jėgas, ir jis tęsė savo įprastus darbus. Sunkiausi gyvenimo išbandymai dar buvo priešaky.
Nušalintasis
1908 m. iš Apaštalų Sosto Honoratą pasiekė sukrečianti žinia: teisėta pašvęstojo gyvenimo forma pripažįstami tik bendro gyvenimo nariai. Pavieniai broliai ir seserys turi prisijungti prie bendro gyvenimo arba yra atleidžiami nuo įžadų. Honoratas vėliau užrašys: „Tą akimirką pamačiau savo įkurtų vienuolijų griuvėsius.“ Iš kiekvienos Honorato įkurtos šeimos pasitraukė tūkstančiai narių, liko tik po nedidelę saujelę bendro gyvenimo brolių ir seserų… Maža to, pats Honoratas nušalinamas nuo vadovavimo savo įkurtoms vienuolijoms, žinoma, ne be vietinių vyskupų įsikišimo, kuriems rūpėjo „pagaliau padaryti tvarką su tais vienuolynais“. Nepadėjo ir Kapucinų Ordino generolo užtarimas. Visa tai Honoratas priėmė su begaliniu nuolankumu, niekam nesiskundė, tik dėkojo Dievui už viską. Savo vienuolijas pavedė Dievo Motinos globai, nes žinojo, kad Ji niekuomet nenuvils. Ateinančioms pas jį vienuolijų delegacijoms ir prašančioms tęsti vadovavimą jis atsakydavo: „Mūsų regula yra klusnumas.“ Matyti, kaip griūva jo pradėtas ir sužydėjęs darbas buvo nepaprastai didelė auka, kuri tęsėsi aštuonerius metus iki pat Honorato mirties 1916 m. gruodžio 16 d. Siaučiant Pirmajam pasauliniam karui į Honorato Kožminskio laidotuves susirinko kone visa lenkų tauta – tai buvo tikra jo šventumo manifestacija.
Darbas ir ištvermė, kuklumas ir narsa – taip galima būtų apibūdinti kunigą, Kapucinų ordino vienuolį Honoratą Kožminskį. Savo dvasingumu jis daug kuo pranoko savo amžininkus, pavyzdžiui, pavienių pašvęstojo gyvenimo narių idėja visu šimtmečiu aplenkė laiką, nes tik po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčioje ėmė rastis pasauliečių institutai , tik jau ne iš honoratiškos šeimos. Vis dėlto jo pradėtas naujas neabituotų vienuolijų judėjimas ir šiandien gyvuoja pasaulyje, nes tai yra charizma, įgalinanti veiksmingiau apaštalauti visur, ir tikėjimui nepalankioje aplinkoje. Iš dvidešimt šešių Honorato įkurtų vienuolijų šiandien pasaulyje gyvuoja septyniolika, kitos, būdamos labai artimos savo misija ir charizma, susijungė. Su lietuvių tauta Honoratą Kožminskį jungė ne tik bendra carinės okupacijos patirtis, bet ir tai, kad net septynios iš jo įsteigtų vienuolijų gyvuoja Lietuvoje dar nuo Honorato laikų iki šiol. Beje, pal. Jurgis Matulaitis su juo asmeniškai bendravo, sėmėsi patirties vienuoliškame gyvenime, taip pat steigdamas lietuviškąją Nekaltojo Prasidėjimo seserų vargdienių vienuoliją. Turbūt neatsitiktinai šv. Jonas Paulius II šiuos du didžius Bažnyčios sūnus Vatikane tą pačią, 1988 m. spalio 16 dieną paskelbė palaimintaisiais, galbūt norėdamas pabrėžti ne tik jųjų, bet ir abiejų tikėjimu labai artimų tautų – lenkų ir lietuvių – bendrystę. Remiantis gausiais liudijimais, pal. Honoratas labai veiksmingai išklauso maldas, kai jo užtarimu sau ar kitiems prašoma gyvenimo kelio suradimo ir pašaukimo atpažinimo.
S. Vitalija Fedaravičiūtė PAMI
