01
02 /
2023
Lietuva neturi daug oficialiai paskelbtų šventųjų – esame beveik įpratę prie tokios minties. Tačiau gal mes per mažai jų pažįstame? Ses. Julija Rodzinska (Julia Rodzińska), kuri palaimintąja paskelbta prieš daugiau negu 20 metų, mūsų šalyje dar labai menkai žinoma. Vilniaus našlaičių motina, gerumo angelas – tokiais vardais Juliją Rodzinską apiberdavo su ja susidūrę žmonės, o Vilniuje ji pragyveno 22 metus – beveik pusę savo gyvenimo.
Palaimintoji Julija gimė 1899 m. kovo 16 d. Navojovos (Nawojowa) kaime, pietų Lenkijoje. Po dviejų dienų buvo pakrikštyta Stanislavos Marijos Juozapos vardu. Šeima buvo giliai religinga ir labai įsitraukusi į parapijos gyvenimą, tėvas – vargonininkas. Be būsimosios ses. Julijos šeimoje augo dar du broliai ir sesuo. Liūdniausias vaikystės etapas prasidėjo mirus abiem tėvams. Julija buvo aštuonerių, kai mirė mama, ir dešimties, kai mirė tėvas. Našlaičiais likusius berniukus priglaudė viena šeima, o mergaites – netoliese įsikūrusios Šv. Dominyko seserų kongregacijos vienuolės.
Vienuolyno mokykloje būsimoji palaimintoji mokėsi ir dalykinių disciplinų, ir namų ruošos, siuvimo, dalyvavo parapijos veiklose mokant katekizmo, lankant ligonius, palydint mirštančiuosius. Buvo puiki mokinė ir, baigusi mokyklą, įstojo į mokytojų kolegiją. 1916–1918 m. pertraukė studijas tam, kad iš „meilės Dievui ir troškimo jam tarnauti“ įstotų į Šv. Dominyko seserų kongregaciją. Davusi laikinuosius įžadus, dirbo seserų įsteigtuose našlaičių namuose ir tuo pačiu metu 1919 m. sėkmingai baigė Šventosios Šeimos mokytojų seminariją Krokuvoje.
Pirmoji ses. Julijos kaip mokytojos darbo vieta buvo seserų dominikonių įkurti našlaičių namai Melžyne, vakarų Lenkijoje. Po dvejų metų sesuo persikėlė į Rusų Ravą, kur vienus metus dirbo valstybinėje dominikonių mokykloje. Vienos mokinės prisiminimais, ses. Julija „buvo sąžininga, rimta, labai reikli mokytoja. Ji labai atsakingai žiūrėjo į savo dėstomą dalyką. Visada būdavo gerai pasiruošusi pamokoms, to reikalaudavo ir iš mūsų. Sesuo Julija buvo puiki mokytoja, mokė lenkų kalbos, buvo taktiška, santūri, niekada nekėlė balso, mokiniai ją labai gerbė ir mylėjo.“ Be lenkų kalbos, ses. Julija dar dėstė tikybą ir istoriją.
1922 m. gruodžio 13 d. ses. Julija persikėlė į Vilnių. Vos atvykusi atlikdama pedagoginę praktiką jaunoji mokytoja veikiai sulaukė miesto valdžios pripažinimo. Jos buvo paprašyta vesti kursus mokytojams, o įprastai tokio pasitikėjimo sulaukdavo tik patyrę ilgamečiai pedagogai. Be to, ji buvo pakviesta dalyvauti „išskirtinių gabumų mokytojams“ skirtuose aukštuosiuose kursuose, kuriuos baigė 1926 m. Netrukus ses. Julija pradėjo vadovauti valstybinei Aušros Vartų Marijos pradinei mokyklai, kurios direktore buvo penkerius metus. Darbavosi ir vienuolijos seserų išlaikomuose našlaičių namuose Vitebsko gatvėje, vėliau tapo jų vadove.
Pažinojusiųjų ses. Juliją teigimu, ji buvo mokytoja ir auklėtoja „24 valandas per parą“. Palaimintoji buvo kūrybinga ugdytoja ir įgyvendino tą laikmetį pralenkusias idėjas – organizuodavo popamokines veiklas, stovyklas našlaičiams ir vargingesniems vaikams. Labai brangindama maldą ir Eucharistiją net ir valstybinėje mokykloje įrengė koplyčią. Gebėdavo įžvalgiai ir subtiliai stiprinti savimi nepasitikinčių mokinių savivertę. Pati patyrusi našlaitės dalią, ypatingai atjautė tokio likimo vaikus. Visuomet stengdavosi, kad našlaičių namų auklėtiniai būtų apsirengę ne prasčiau negu kiti vaikai, tačiau ir jiems įžvalgiai diegė nuostatą „dėti pastangas, kad visiems būtų geriau gyventi“ ir negalvoti, kad „man viskas priklauso, nes esu našlaitis“. Pastebėdavo vargingiau gyvenančius mokinius ir mokyklos klasėje, ne sykį tokiems į kuprinę slapčia įbrukdavo vieną kitą sumuštinį.
Ses. Julija turėjo akivaizdžią lyderystės dovaną. Be vadovavimo mokyklai ir našlaičių namams, 1934 m. dar buvo išrinkta vienuolyno vyresniąja, nors amžiumi buvo jauniausia iš visų seserų. Buvo reikli seserims, tačiau ir atidi jų poreikiams, skatino iniciatyvumą. Ypatingą dėmesį skyrė seserų maldos gyvenimui – užtikrindavo, kad kasdien turėtų galimybę dalyvauti šv. Mišiose, pabrėždavo asmeninės maldos būtinybę, organizuodavo rekolekcijas ir sudarydavo sąlygas kitų vienuolynų seserų piligrimystei į Aušros Vartus.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui seserys dominikonės buvo pašalintos iš mokytojų ir auklėtojų pareigų ir kuriam laikui įsidarbino valytojomis, kad galėtų likti arčiau savo auklėtinių. 1941 m. vienuolės neteko ir šios galimybės, ir namų – tuomet ses. Julijai teko ieškoti naujo prieglobsčio savo seserims. Jį rado vizitiečių vienuolyne Vilniuje (beje, tame pačiame, kuriame prieš dešimtmetį gyveno kitas palaimintasis – kun. Mykolas Sopočka), ten gyveno dvejus metus. Tuo pat metu ses. Julija rūpinosi ir mokiniais bei auklėtiniais, toliau pogrindyje vesdavo pamokas. Globojo senyvesnius kunigus, netekusius pragyvenimo šaltinio, per išvykas į aplinkinius kaimus rinkdavo jiems maisto produktus; tai buvo laikoma kontrabanda ir ses. Julijai galėjo baigtis mirties bausme. Taip pat žinoma, kad ses. Julija prisidėjo prie Vilniaus arkivyskupo organizuoto žydų gelbėjimo.
Apkaltinusi „politine veikla“ ir bendradarbiavimu su lenkų partizanais, okupacinė vokiečių valdžia 1943 m. liepos 12 d. ses. Juliją ir dar tris seseris dominikones areštavo. Ses. Julija buvo įkalinta Lukiškių kalėjimo vienutėje, kurioje buvo įmanoma tik sėdėti, bet nebuvo vietos išsitiesti ar atsistoti, trūko oro. Tokiomis sąlygomis ir patirdama įvairius kitus kankinimus palaimintoji kalėjo vienus metus (jos seserys vienuolės buvo kalintos bendrose kamerose ir paleistos po mėnesio). Nepaisant tokių sąlygų, kalinių liudijimu, iš vienutės vedamos ses. Julijos veidas spinduliavo ramybe ir vidiniu susikaupimu, o tai tapo įkvėpimu kitiems. Nors kaltinimai nebuvo įrodyti, 1944 m. liepos 5 d. ses. Julija gyvuliniu vagonu išvežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą.
Paskutinis ses. Julijos gyvenimo etapas buvo pažymėtas didžiulės kančios, bet kartu ir neblėstančio herojiškumo. Štuthofe palaimintoji buvo apgyvendinta žydų moterų barake. Įvairiopai stengėsi palaikyti kalinių dvasią: organizavo bendruomeninę maldą (tai buvo draudžiama, tačiau net sargybiniai gerbė ses. Juliją ir nedrįso prieštarauti), palaikė tikėjimą, guodė ir stiprino kitus, rašė drąsinančius laiškelius (yra paliudyta, jog taip išgelbėjo viltį praradusį kalinį nuo savižudybės). Gavusi atiduodavo silpnesniems šiltus drabužius, dalindavosi ir savo skurdžiu maisto daviniu. Pasak koncentracijos stovykloje jos išpažinčių klausiusio kunigo, ses. Julija niekuomet nesiskųsdavo ir pasitikėdama Dievu kantriai pakėlė sunkumus. Išgyvenusių kalinių liudijimu, ses. Julija buvo „kilni, visuomet pasiruošusi padėti ir palaikyti. Ji vykdė gailestingumo misiją stovykloje, kurioje visi jau buvo pamiršę, ką reiškia meilė“.
1944 m. lapkritį Štuthofo stovykloje įsisiautėjo šiltinė. Ses. Julija, nepaisydama rizikos ir atkalbinėjimų, ėmėsi slaugyti ligonius šiltinės barake, kurį visi iš tolo aplenkdavo. Nenustojo pagelbėti ligoniams ir tuomet, kai jau pati sirgo šiltine. Po gero mėnesio ligos palaimintosios gyvybė užgeso 1945 m. vasario 20 d., likus keliems mėnesiams iki stovyklos išlaisvinimo.
1999 m. birželio 13 d. Varšuvoje Julija Rodzinska buvo paskelbta palaimintąja sykiu su kitais 107 Antrojo pasaulinio karo kankiniais.
Vilija Tauraitė
