01
08 /
2015
Pal. Jurgis Matulaitis (1871–1927 m.)
Žmogus pagal Dievo širdį
Liepos 12-ąją minėjome vyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimą palaimintuoju. Prisiminkime vyskupą kaip Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolijos steigėją ir Marijonų vienuolijos atnaujintoją, ganytoją ir šviesuolį. Gilią ir įvairiapusišką palaimintojo Jurgio asmenybę popiežius Jonas Paulius II atskleidė pavadindamas jį „žmogumi pagal Dievo širdį“.
Kun. Stasys Yla, palaimintojo Jurgio Matulaičio biografas, išskyrė tris bruožus, būdingus palaimintojo vyskupo asmeniui: genialumą, veiklumą ir šventumą.
Vaikystė ir mokslai
Jurgis Matulaitis gimė 1871 metų balandžio 13 d. netoli Marijampolės esančiame Lūginės kaime, ūkininkų valstiečių Andriaus Matulaičio ir Uršulės Matulytės šeimoje. Buvo aštuntasis vaikas. Nūdien jo gimtinėje pastatyta koplyčia, joje švenčių progomis gausiai renkasi tikintieji.
J. Matulaitis buvo gabus mokslams, darbštus, atkaklus. Stropiai mokėsi Marijampolės mokykloje ir gimnazijoje, nors tekdavo vaikščioti po 5 km pirmyn ir atgal, kartais menkai apsirengus. Jo gyvenimas anksti paženklintas kryžiumi – vos trejų neteko tėvo, dešimties liko visiškas našlaitis, negana to, dėl skurdžių gyvenimo sąlygų susirgo kaulų tuberkulioze, kankinusia jį visą gyvenimą, netgi teko nešioti kojos ir rankos protezus. Tačiau itin sunkios gyvenimo sąlygos nesutrukdė J. Matulaičiui aukso medaliu baigti Petrapilio dvasinę akademiją ir Fribūre apsiginti irgi aukščiausiais balais įvertintą disertaciją.
Plati kunigo veikla
1898 m. lapkričio 20 d. Petrapilyje Jurgis Matulaitis įšventintas kunigu. Turėjo progos išmėginti įvairias kunigo tarnystės galimybes – vikaras Fribūre, Šveicarijoje; dėstytojas Kelcų kunigų seminarijoje, gimnazijos kapelionas Varšuvoje. Čia įsitraukė į plačią krikščioniškąją socialinę veiklą, organizavo darbininkus (net 50 000 organizacijos narių!), steigė vaikų prieglaudas, padėjo vargšams, nepaisydamas tautybės ir religijos skirtumų.
Socialinės veiklos patirtis pastūmėjo į sociologijos profesoriaus pareigas Petrapilio dvasinėje akademijoje; Rusijoje tais laikais sociologija dar niekur nebuvo dėstoma. Dėstė ją ne vien teoriškai, bet ir ruošė kunigus praktiškai, įkvėpė imtis socialinės veiklos. Tačiau dėstymas toli gražu nepatenkino J. Matulaičio. Ėmė kristalizuotis mintis, kad reikia visus visuomenės darbus atnaujinti Kristaus dvasioje. Tad apsisprendė tapti vienuoliu ir atnaujinti merdėjančią marijonų vienuoliją Lietuvoje. Atsisakė akademijos, profesūros, visiškai pasišventė naujai misijai. „Kristaus gyvenimo tikslas turi tapti ir mano gyvenimo tikslas, jei iš tikrųjų noriu eiti šventųjų pėdomis… Ko Kristus troško? – Įvykdyti Dievo karalystę žemėje, t. y. šv. mūsų Bažnyčią. Kokiu keliu prie to ėjo? – Visiško savęs išsižadėjimo keliu… Kas iš to seka? – Pilnai atsiduoti ir pasišvęsti Bažnyčiai“, rašo Jurgis Matulaitis. 1909 m. jis davė pirmuosius vienuolio įžadus, 1910 m. Šventasis Sostas patvirtino naujus laiko reikalavimus atitinkančius marijonų vienuolijos įstatus. Mirus senajam marijonų generolui kun. Vincentui Senkui, Jurgis Matulaitis tapo marijonų vienuolijos generolu, Fribūre įsteigė slaptą marijonų vienuolijos noviciatą ir 1911–1914 m. jam vadovavo. Vėliau įsteigė dvi moterų vienuolijas – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų ir Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserų. Jurgio Matulaičio misija buvo ne pačiam tapti vienuoliu ir susikurti ramų gyvenimą už vienuolyno sienų – ne, jis siekė restauruoti Rusijos imperijos sunaikintą vienuoliškąjį gyvenimą Lietuvoje, atnaujinti bendruomeninio gyvenimo sektorių.
Vyskupo soste Vilniuje
Tačiau Viešpats panorėjo iš Jurgio Matulaičio dar didesnės aukos Lietuvos labui. 1918 m. gruodžio 1 d. J. Matulaitis, Nepriklausomos Lietuvos Tarybos prašomas, kad ir labai nenoromis, sutiko tapti Vilniaus vyskupu ir paskiriamas vadovauti Vilniaus vyskupijai. Šią tarnystę atliko itin pasiaukojamai, su išmintinga ir kantria ganytojo meile. Netrukus lenkai užėmė sostinę, vyskupas buvo atskirtas nuo Lietuvos. Vyskupo sostą svilino aitri politinės neapykantos ugnis dėl jo tautybės ir pažiūrų, kas pusmetį keitėsi valdžios. Ne sykį bandyta vyskupą įbauginti, netgi grasinta. Artimam draugui vyskupas yra atsidūsėjęs: „Dievas mane baudžia Vilniumi…“ Ganytojavimas Viniuje išsėmė daug fizinių ir dvasinių J. Matulaičio jėgų, įspaudė kankinystės žymes, tačiau nepalaužė, o tik dar labiau nuskaidrino. Šias pareigas Jurgis Matulaitis uoliai ėjo septynerius metus vadovaudamasis savo šūkiu: „Blogį nugalėk gerumu“ bei demonstruodamas begalinę toleranciją, romumą, susivaldymą. Šis šūkis įrašytas palaimintojo herbe, o J. Matulaičio ganytojo tarnystės Vilniuje vaisiai tebematomi iki šiol.
Sudegti kaip žvakei ant Viešpaties altoriaus nuo darbo kaitros
Tarnavęs vyskupu septynerius metus atsistatydino ir sugrįžo į Romą. Čia būdamas savo žiniomis ir darbu daug prisidėjo prie Lietuvos ir Šventojo Sosto santykių pagerinimo, Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo ir konkordato parengimo. 1925 m. buvo paskirtas arkivyskupu bei Lietuvos apaštališkuoju vizitatoriumi, taip pat lankė aplankė lietuvių parapijas JAV.
Deja, užbaigti visų suplanuotų darbų nebepavyko. 1927 m. sausio 27 d. trūkus apendicitui Jurgis Matulaitis mirė Kaune. Paskutinį kartą palaimino savo vienuoliją palikdamas testamentinį priesaką: „Rikiuokitės ir pasišvęskite!“ 1934 m. spalio 24 d. jo kūnas perkeltas į Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios Švč. Jėzaus Širdies (dabar Palaimintojo Jurgio Matulaičio) koplyčią.
Visus 56 savo gyvenimo metus jis stengėsi būti vertas Kristaus. Todėl ėmė savo kryžių – o kryžius, kurį tais permainų laikais jam teko imti ir nešti, tikrai buvo sunkus – ėmė tą kryžių ir sekė Kristumi. Ir buvo pasirengęs – įvairiais būdais – prarasti gyvybę dėl Kristaus. Tai liudija jo darbai ir žodžiai, visa jo ganytojiška tarnystė. Negailėjo savęs, nesiekė išsaugoti savo gyvenimo. Daugelį kartų buvo pasirengęs jį prarasti. Kaip tik todėl atrado tokią gyvenimo pilnatvę, kokią žmogus tegali atrasti Kristuje.
Beatifikacija
Jau laidojant arkivyskupą Jurgį Matulaitį kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas prabilo apie jį kaip apie šventąjį. Popiežius Pijus XI, artimas vyskupo draugas, Jurgį Matulaitį pavadino „tikrai šventu vyru“.
Ilgainiui J. Matulaičio šventumo garsas ne blėso, bet vis plačiau sklido. Marijampolės bažnyčioje sarkofagui su Jurgio Matulaičio kūnu tapus lengviau prieinamam, žmonės prie jo kapo dažnai prašydavo malonių jo užtarimu. Ant sarkofago ėmė rastis raštelių su padėkomis už gautąsias malones. Tai davė akstiną Romoje 1953 m. pradėti beatifikacijos bylą. Per 34 beatifikacijos proceso metus „Beatifikacijos proceso žiniose“ paskelbta beveik 1000 liudijimų apie arkivyskupo Jurgio užtarimu patirtas malones. 1982 m. popiežius Jonas Paulius II įvertino Dievo tarno Jurgio Matulaičio dorybes kaip tikrai labai didvyriškas bei suteikė jam „Dievo garbingojo tarno“ titulą.
Patraukti palaimintojo arkivyskupo Jurgio gyvenimo pavyzdžio ir Dievo malonių, gaunamų jo užtarimu, tikintieji švenčia jo gimimo dangui dieną – sausio 27-ąją, liepos mėnesį visą savaitę būriai piligrimų iškilmingai švenčia Jurgio Matulaičio beatifikacijos metines. Nepaliaujama melsti palaimintojo Jurgio kanonizacijos – paskelbimo šventuoju.
Parengta pagal S. Ylos knygą „Jurgis Matulaitis“
(Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolija, 2007)
ir www.marijampolesbazilika.lt medžiagą
