01
10 /
2023
„Nepalaužiamasis“ – tokiu vardu dažnai buvo vadinamas smulkaus kūno sudėjimo ir silpnos sveikatos palaimintasis kun. Jurgis Popeluška (Jerzy Popiełuszko). Už tikėjimo, vilties ir meilės žinios skleidimą šis jaunas Lenkijos kunigas paaukojo savo gyvybę. Gyvenęs daugelio „Magnificat“ skaitytojų dar atmenamu laiku (1947–1984), dalijosi to laikmečio Lietuvos katalikams gerai suprantamomis realijomis: pogrindine Bažnyčios veikla, kova už religijos laisvę ir žmogaus teises komunistinėje santvarkoje, saugumo tarnybų persekiojimais.
Jurgis Popeluška gimė 1947 m. rugsėjo 14 d. žemdirbių šeimoje, Okopų kaime maždaug pusiaukelėje tarp Augustavo ir Balstogės. Buvo trečias iš penkių vaikų. Tėvai suteikė Alfonso vardą, kurį palaimintasis 1971 m. pats pasikeitė į Jurgio Aleksandro. Buvo kruopštus, atsakingas ir pamaldus, kas rytą prieš pamokas eidavo į šv. Mišias, nuo vaikystės jose patarnaudavo. Mokykloje labiau linko į humanitarinius mokslus, geriausiai sekėsi lenkų ir rusų kalbos, istorija ir tikyba. Vėliau bendraklasiai dalijosi, kad būsimasis kun. Jurgis jau tuomet buvęs labai malonaus elgesio ir jautriai reaguodavęs į neteisybes žmonių atžvilgiu.
Gavęs brandos atestatą, 1965 m. iškart įstojo į Varšuvos kunigų seminariją, kurią pasirinko ir dėl jai vadovavusio didelį autoritetą turėjusio kardinolo Stepono Vyšynskio (Stefan Wyszyński, 2021 m. paskelbtas palaimintuoju). Po metų studijų seminarijoje Jurgis buvo išsiųstas atlikti privalomosios dvimetės karinės tarnybos į specialiai klierikams skirtą dalinį Barštyne. Jame propaganda, pašaipomis ir žiaurokomis fizinėmis bausmėmis už menkiausias tikėjimo apraiškas (pvz., medalionėlio ar rožinio turėjimą) buvo bandoma palaužti seminaristų norą siekti kunigystės. Vis dėlto Jurgis liko nepalenkiamas, organizuodavo bendrą maldą ir keldavo bendražygių dvasią. Po kariuomenės ryžtingai grįžo į seminariją, tačiau liko sugadintos sveikatos ir iki pat gyvenimo pabaigos turėjo nemenkų jos problemų.
Kunigystės šventimus pal. Jurgis gavo 1972 m. gegužės 28 d. iš pal. St. Vyšynskio rankų, ant primicijų paveikslėlio pasirinko tekstą: „Mane Dievas siunčia skelbti Evangelijos ir gydyti sužeistų širdžių.“ Visą kunigiškąjį gyvenimą tarnavo Varšuvoje arba jos apylinkėse. Kaip vikaras 1972–1975 m. darbavosi Zombkų Švč. Trejybės, 1975–1978 m. – Varšuvos Marijos Lenkijos Karalienės parapijoje. Šiose parapijose daug dirbo su vaikais ir jaunimu, aktyviai vedė katechezes, jį tuoj pamildavo žmonės, kurių poreikius kun. Jurgis greitai atpažindavo ir su meile atliepdavo. Jo buto durys nuo aušros iki sutemų buvo atviros žmonėms, kurie ateidavo pasiguosti ir papasakoti savo sunkumų. Kun. Jurgis pagelbėdavo ne tiek materialiai, kiek išklausydamas ir paskui melsdamasis už išklausytus žmonių vargus. Kaip kunigas, laikė savo pareiga palaikyti ryšius ir su netikinčiais žmonėmis, kviesdavo juos į pamaldas. 1978 m. buvo perkeltas į Res Sacra Miser koplyčią, kur tapo medicinos studentų ir darbuotojų kapelionu. Dėl čia užmegztų ryšių pal. Jurgis buvo paskirtas organizuoti medicininės pagalbos tarnybos Jono Pauliaus II lankymosi Lenkijoje metu.
„Solidarumo“ kapelionas
Dėl silpnos sveikatos (1979 m. pradžioje kun. Jurgis net nualpo aukodamas šv. Mišias) palaimintasis buvo dar sykį perkeltas, dabar į akademinę Varšuvos Šv. Onos bažnyčią, o paskutine jo tarnystės vieta tapo Varšuvos Šv. Stanislovo Kostkos parapija, į kurią paskirtas nebe vikaro pareigoms, o rezidento statusu, siekiant sumažinti krūvį. Vis dėlto kun. Jurgis išliko aktyvus neparapijinėse veiklose: tęsė medicinos darbuotojų kapeliono darbą, iš dalies pats įrengė jiems koplyčią, kurioje aukodavo šv. Mišias.
1980 m. rugpjūtį įvyko dar vienas lemiamas pal. Jurgio gyvenimo įvykis: jis tapo darbininkų ir „Solidarumo“ judėjimo kapelionu Varšuvoje. Kard. Vyšynskis paprašė Šv. Stanislovo Kostkos parapijos kunigų nuvykti paaukoti šv. Mišių streikuojantiems plieno pramonės darbininkams. Vėliau kun. Jurgis rašė, kad vykdamas į pirmąsias Mišias fabrike labai jaudinosi ir svarstė, kaip jos vyks, o paskui visą gyvenimą nepamiršo griausmingai giesmes traukiančių darbininkų, kurių veidai vienu metu švietė šypsenomis ir plūdo ašaromis. Nuo to laiko pal. Jurgis įsitraukė į šį judėjimą ir reguliariai darbininkams aukodavo Mišias, teikdavo sakramentus, liturginius patarnavimus, telkė jų bendruomenę, organizavo piligrimystes į Čenstakavą. Be dvasinės tarnystės, užsiėmė ir švietėjiška veikla: organizuodavo darbininkams istorijos, kitų humanitarinių temų ar net derybų meno paskaitas. Taip pat organizavo pagalbą represuotiems „Solidarumo“ aktyvistams.
Šv. Mišios už Tėvynę ir kankinystė
Įvedus Lenkijoje karinę padėtį, 1982 m. sausį kun. Jurgis pradėjo aukoti specialias šv. Mišias už Tėvynę, jos sutraukdavo tūkstantines minias iš visos Lenkijos. Pagrindinis per Mišias už Tėvynę palaimintojo kartotas leitmotyvas – „Nugalėk blogį gerumu“ – lietuviams gerai pažįstamas iš kito palaimintojo Jurgio, arkivyskupo Matulaičio, herbo. Didžiausi kun. Jurgio autoritetai, kuriais rėmėsi rengdamas šių Mišių pamokslus, buvo popiežius Jonas Paulius II ir kard. St. Vyšynskis. Komunistinė valdžia šias pamaldas ėmė laikyti itin pavojingomis ir pradėjo daryti spaudimą bažnytinei vadovybei, kad jos būtų uždraustos kaip „keliančios grėsmę sostinės tvarkai, saugumui ir rimčiai“.
Saugumo tarnybos vis aktyviau persekiojo būsimą palaimintąjį, kurį sekti pradėjo dar seminarijos laikais. Nepavykus sustabdyti jo pastoracinės veiklos, buvo dukart įsilaužta į jo butą, sykį įmestas sprogmuo, surežisuotos dvi avarijos, apgadintas automobilis, organizuotas aktyvus puolimas per žiniasklaidos priemones. Vien per pirmąjį 1984 m. pusmetį kun. Jurgis buvo apklaustas 13 kartų ir kartą suimtas, už „antivalstybinę propagandą“ grėsė 10 metų laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgiant į sveikatą, didėjančią įtampą ir grėsmę gyvybei, kun. Jurgiui buvo siūloma išvykti studijuoti į Romą, bet jis atsisakė, motyvuodamas tuo, kad negali palikti ganomųjų.
1984 m. spalio 9 d. buvo priimtas Vidaus reikalų ministerijos sprendimas „likviduoti“ pavojingąjį kun. Popelušką. Spalio 13 d. surežisuotas autoįvykis kelyje iš Gdansko į Varšuvą, tačiau tuomet kunigas liko gyvas. Taip atėjo lemtinga spalio 19 d., kuomet kun. Jurgis su vairuotoju vyko namo į Varšuvą po šv. Mišių Bydgoščiaus Šventųjų Lenkijos brolių kankinių parapijoje. Pakeliui jų Volkswagen Golf automobilį sustabdė tariamai pagalbos prašantys trys Vidaus reikalų ministerijos Saugumo tarnybos pareigūnai. Jie kun. Jurgį žiauriai sumušė ir surišę įmetė į Vyslos upę prie Vloclaveko.
Iškilmingos laidotuvės įvyko lapkričio 3 d. prie Varšuvos Šv. Stanislovo Kostkos bažnyčios, dalyvaujant keliems vyskupams, keliems šimtams kunigų ir maždaug 600 tūkst. pasauliečių iš visos Lenkijos. Per laidotuvių pamokslą kard. Juzefas Glempas (Józef Glemp) sakė: „Atleidžiame visiems kaltininkams, kurie dėl įsitikinimų ar pagal įsakymą sužalojo savuosius. Atleidžiame kunigo Popeluškos žudikams. Niekam nejaučiame neapykantos.“
Jau tą pat lapkričio mėnesį buvo sulaukta kelių kreipimųsi dėl beatifikacijos bylos pradėjimo. Persekiotojų mėginimas nutildyti kun. Jurgį visiškai nepasiteisino – jo skelbta meilės, dialogo ir tiesos žinia po mirties plito dar paveikiau. Palaimintuoju šis Lenkijos kankinys buvo paskelbtas 2010 m. birželio 6 d. J. Pilsudskio aikštėje Varšuvoje. Beatifikacijos iškilmėse dalyvavo ir jo mama, o per pirmuosius dešimt metų po mirties kapą aplankė apie 18 mln. piligrimų, meldusių ir gavusių įvairiausių malonių.
Vilija Tauraitė
