01
10 /
2022
Vaikystė ir paauglystė
Klara Badano (Chiara [1]Badano) gimė Italijoje, Savonos mieste, 1971 m. spalio 29 d., o augo mažame Saselo miestelyje Ligūrijos regione. Tėvai Tereza (Teresa) ir Rudžeras (Ruggero) ilgai negalėjo susilaukti vaikų ir nepaliovė melsti. Po vienuolikos laukimo metų gimė dukrytė. Mama liudija: „Jai gimus suvokėme, kad Klara yra ne tik mūsų dukra, visų pirma ji – Dievo vaikas.“ Ši paprastoje šeimoje augusi vienturtė iš tėvų gavo tvirtus krikščioniškus pamatus, paremtus daugiau geru pavyzdžiu ir meile, nei draudimais ar priekaištais. Ji buvo geraširdiško, atviro, švelnaus ir kartu tvirto būdo. Jautė stiprią tėvų ir ypač senelių meilę.
Būdama devynerių su puse, susipažino su Fokoliarų judėjimu – kartu su šeima dalyvavo tarptautiniame susitikime Romoje. Suvokimas, kad „Dievas mus be galo myli“, stipriai paveikė ne tik jos santykius su šeimos nariais, bet ir su draugais. Kiekvienas Fokoliarų judėjimo dvasingumo elementas jai tapo įkvėpimo šaltiniu, tiek darant svarbius sprendimus, tiek sprendžiant dideles ir mažas kasdienes problemas. Klara žavėjosi broliškumu tarp judėjimo narių, jų pastangomis konkrečiai gyventi Evangelijos mokymu.
Sykiu Klara buvo mergaitė, kaip daugelis – linksma, ekstravertė, bet kartu santūri. Labai mėgo sportuoti – čiuožti pačiūžomis, žaisti tenisą, kopti į kalnus. O labiausiai ją traukė jūra. Sasele ji turėjo daug draugų. Pastebėję jos ypatingą gebėjimą išklausyti, paaugliams nebūdingą jautrumą ir gelmę, bičiuliai išpasakodavo jai savo sunkumus ir dvejones.
Šiame žmogiškosios ir dvasinės brandos kelyje Klarą lydėjo Fokoliarų judėjimo jaunimas. Jaunimo susitikimuose buvo galima patirti gilios vienybės, laisvės ir pagarbos atmosferą, kurioje kiekvienas dalydavosi savo patyrimais, sunkumais ir mažais žingsneliais, padarytais mėginant konkrečiai gyventi evangeline meile. Judėjimo draugai taip pat susiskambindavo, rengdavo šventes ir išvykas…
Būdama vos vienuolikos Klara rodė dėmesį visiems aplink – klasės draugams, seneliams, kai jiems reikėdavo pagalbos, kelyje iš mokyklos sutiktiems benamiams… Lankė senutę senelių namuose, kuri kartą jos mamai pasakė: „Jūs turite dukrą ne iš šio pasaulio…“ Klara vienodai žvelgė ir į turtingus, ir į vargšus, į simpatiškus ir nesimpatiškus, į tikinčius ir netikinčius žmones.
Kaip ir visi žmonės, ji patirdavo ir dėkingo džiugesio, ir skausmo akimirkų. Labai kentėjo, kai iš savo mylimo miestelio turėjo persikelti mokytis į Savoną. Baigiantis pirmiesiems mokslo metams ten – pirmas didžiulis skausmas – ji neišlaikė egzamino, nors, aplinkinių manymu, tai buvo neteisinga ir įvyko tik dėl nesusikalbėjimo su mokytoju.
Klara, kaip kiekvienas bendraamžis, kūrė svajones, patyrė paauglystės problemų, nesėkmingą paauglišką meilę. Tačiau būdama visuomet dėmesinga sutinkamiems žmonėms stengdavosi skausmą perkeisti į meilę. Tai ne visada pavykdavo, tad ji kartodavo: „Visuomet galima pamėginti iš naujo.“
Liga ir mirtis
1988 m. vasarą, kai Klarai buvo septyniolika, visus sukrėtė žinia apie jos ligą. Dėl aštraus peties skausmo ji nebeišlaikė teniso raketės. Gydytojai manė, kad tai lūžis, paskyrė gydymą. Tačiau reikalai negerėjo, ir po išsamių tyrimų nuskambėjo diagnozė: osteosarkoma su metastazėmis.
1989 m. vasarį atlikta pirma operacija Turine. Po pirmųjų chemoterapijos ciklų Klara nebegalėjo valdyti kojų. Kartą paklausė mamos: „Mama, aš nebevaikščiosiu? Taip norėčiau pasivažinėti dviračiu…“ Mama atsakė: „Nesijaudink, jei Jėzus paėmė iš tavęs kojas, suteiks sparnus.“ Birželį atlikta antra operacija, bet vilties maža. Vis dažniau tekdavo gulėti Turino ligoninėje. Daug draugų iš judėjimo lankė ją, norėdami paremti ir šeimą. Gydymas buvo skausmingas. Klara norėjo viską žinoti apie savo ligą, ir po kiekvienos skausmingos naujienos jau nedvejodama ištardavo: „Dėl Jėzaus: jei tu to nori, noriu ir aš!“
Iš ligoninės ji dažnai rašė Kjarai Lubik (Chiara Lubich, 1920–2008) – išpasakodavo jai savo atradimus ir sielos tamsumas. Judėjimo įkūrėja atsakė: „Dievas tave be galo myli, nori prasiskverbti iki tavo sielos gelmių ir leisti tau paragauti dangaus. Galvojau, kad tau tiktų Klaros Lučės (Chiara Luce – it. „skaidri šviesa“) vardas. Ar jis tau patinka? Idealo šviesa įveikia pasaulį.“
Po kurio laiko Klarai prasidėjo stipri hemoragija, gyvybė kabojo ant plauko. Draugai pakaitomis melsdavosi ir per naktį. Gydytojai net dvejojo, ar tęsti gydymą. Vis dėlto jie apsisprendė ir Klara išgyveno dar metus. Net negalėdama judėti ji liko labai aktyvi. Telefono aparatu iš palatos skleidė gyvybės dvelksmą ir dalijosi sielos įžvalgomis, klausydavo pastiprinančių draugų žodžių. Ji ir toliau stengėsi aukoti kiekvieną naują skausmą ar sunkumą ir kartu būti budri. Savo aštuonioliktajam gimtadieniui gautus pinigus atidavė draugui, vyksiančiam į Afriką, kuri jai visad labai rūpėjo.
Klara viską išgyveno su stebėtinu paprastumu ir kartu labai giliai: jos palatoje mistika tapo kasdienybe, o įprastas gyvenimas – nepaprastu šventumu. Kaip visada, ji mažai kalbėdavo apie savo ligą, ją lankantiems skleidė ramybę, giedrumą ir džiaugsmą. Net tada, kaip rašė Kjara Lubik, kai „medicina sudėjo savo ginklus.“
Ligai pasunkėjus buvo išrašyta didesnė morfino dozė, bet Klara atsisakė: „Aš nuo jo būnu mažiau budri, o juk neturiu Jėzui paaukoti nieko kito, kaip tik savo skausmą.“ Kun. Linas jai kasdien atnešdavo Eucharistiją – Klarai tai būdavo laukiamiausias dienos momentas. Ji jautė, kad artėja iškeliavimas. Ir tam ruošė savo artimuosius. Su bičiule Kika netgi parinko giesmes laidotuvių dienai. Paprašė baltų drabužių įkapėms, kaip nuotakai. Mamai kalbėjo: „Kai tu mane rengsi, nuolat kartok: Klara Lučė mato Jėzų.“
Spalio 5 d., nors labai išsekusi, ji dar sugebėjo su visais atsisveikinti. Paprašiusi mamos prieiti, tarė jai: „Sudie, mama! Būk laiminga, nes aš esu laiminga.“ Kitoj lovos pusėj stovėjęs tėtis paklausė, ar tai galioja ir jam? Klara šypsodamasi linktelėjo galva. Tai buvo paskutiniai jos žodžiai.
Klara Lučė Badano mirė 1990 m. spalio 7 d. Į laidotuves susirinko būriai jaunimo, giedodami Klaros pasirinktas giesmes. Ji buvo palaidota Saselo miestelio šeimos koplyčioje.
Dvidešimt metų po mirties, 2010 m. rugsėjį, popiežiaus Benedikto XVI dekretu Klara Badano paskelbiama palaimintąja. Praėjus savaitei, per vizitą Palerme, popiežius kalbėjo apie ją kaip apie krikščioniško nuoseklumo pavyzdį: „Jos gyvenimas buvo trumpas, tačiau jis tapo nuostabia žinia […]. Devyniolika metų, apsčių gyvenimo, meilės ir tikėjimo. Dveji paskutinieji – su daugybe skausmo, tačiau visąlaik meilėje ir šviesoje; tai šviesa, kurią ji skleidė aplink save ir kuri sklido iš jos vidaus […]. Klara Badano buvo šviesos spindulys visiems.“
Parengta pagal: www.chiarabadano.org.
[1] Palaimintosios vardas – Chiara – adaptavus pagal itališką tarimą būtų Kjara, o sulietuvinus – Klara. „Magnificat leidiniai“ laikosi tradicijos palaimintųjų ir šventųjų vardus lietuvinti. (Red. past.)
