01
01 /
2023
Ištisai katalikų, ypač kunigų ir vienuolių, kartai tėvas Kolumbas Marmionas buvo dvasinio gyvenimo mokytojas. Jis sugrąžino tikinčiuosius prie biblinių ir liturginių jų tikėjimo šaltinių, padėjo iš tiesų suvokti, kad jie yra Dievo vaikai, vedami Šventosios Dvasios, kviečiami nuolankiai ir paprastai gyventi Tėvo gailestingumu ir meile.
Juozapas Marmionas (Joseph Marmion) gimė 1858 m. balandžio 1 d. Dubline, tėvas buvo airis, mama – prancūzė. Jie jau buvo netekę dviejų sūnelių, tad Juozapo gimimą priėmė kaip Dievo dovaną ir pažadėjo jį Dievui. Vėliau trys jo seserys tapo vienuolėmis.
1874 m., būdamas šešiolikos įstojęs į Dublino vyskupijos seminariją, teologijos studijas Juozapas kuo puikiausiai baigė Romoje, Tikėjimo skelbimo kolegijoje. Ten 1881 m. birželio 16 d. buvo įšventintas kunigu.
Jis svajojo tapti vienuoliu misionieriumi Australijoje. Pakeliui į Airiją nusprendė aplankyti studijų draugą, kuris neseniai buvo įstojęs į Maredsu (Maredsous) benediktinų vienuolyną Belgijoje. Čia Juozapą iškart patraukė jaunos bendruomenės (įsikūrusios 1872 m.) liturgija ir atmosfera ir jis pats panoro iškart jon įstoti. Tačiau jo vyskupas paprašė dar palaukti ir paskyrė vikaru Dandrume, Dublino priemiestyje, o paskui Klonlifo seminarijos dėstytoju. Būdamas redemptoristų vienuolyno ir moterų kalėjimo kapelionu, Juozapas išmoko vadovauti sieloms, klausyti išpažinčių, net palydėti mirštančiuosius.
1886 m. lapkritį gavo vyskupo leidimą išvykti į vienuolyną ir savo noru nutraukė daug žadančią karjerą Bažnyčioje. Tebestatomame Maredsu vienuolyne jį priėmė pirmasis abatas Placidas Volteris (Placide Wolter). Taip Juozapas pradėjo noviciatą tarp daug jaunesnių brolių, griežto novicijų mokytojo palydimas. Buvo nelengva perimti kitą kultūrą ir kalbą. Bet įstojus į vienuolyną mokytis paklusnumo, neliko nieko kito, kaip leistis mokomam vienuolinio gyvenimo ir giedojimo. 1891 m. vasario 10 d., pasirinkęs Kolumbo vardą, davė iškilminguosius įžadus. Buvo skirtas padėti novicijų mokytojui, dėstė kolegijoje ir pamokslaudavo kaimyninėse parapijose (tai tapo nemenku iššūkiu dėl kalbos, bet netrukus žmonės ėmė traukti klausyti jo pamokslų).
1899 m. jam teko pirma didelė misija – kartu su grupele vienuolių įsteigti vienuolyną Luvene (Leuven). Nors buvo sunku palikti įprastą aplinką, Kolumbas iš paklusnumo visiškai atsidavė šiam darbui. Netrukus jam skirtos prioro pareigos, jis taip pat tapo visų jaunų vienuolių, atvykstančių į Luveną studijuoti filosofijos ir teologijos, dėstytoju ir dvasios vadovu. Iš tenai vis dažniau ėmė vykti vesti rekolekcijų tiek Belgijoje, tiek Jungtinėje Karalystėje. Daug laiko skyrė dvasiniam vadovavimui, ypač karmeličių vienuolynuose.
Antrajam Maredsu abatui tapus pirmuoju Benediktinų konfederacijos primu ir išvykus į Romą, 1909 m. rugsėjį Kolumbas Marmionas buvo išrinktas trečiuoju Maredsu abatu. Tuo metu vienuolyne gyveno apie 100 brolių, vienuolynas turėjo dvi mokyklas ir didelį ūkį. Be to, reikėjo tęsti jame pradėtą mokslinę veiklą ir rūpintis mokslinių leidinių rengimu. Dėl šios visapusiškos veiklos, nepaisant misionieriško užsidegimo, jam teko atsisakyti Belgijos vyriausybės jų vienuolynui pateikto siūlymo rūpintis misija Konge.
Didžiausias išbandymas 56-erių sulaukusiam ir nestiprios sveikatos Kolumbui buvo Pirmasis pasaulinis karas. Jis nusprendė novicijus perkelti į Airiją, kad jie saugiai galėtų tęsti formaciją. Dėl to darbo krūvis labai padidėjo, teko leistis ir į pavojingas keliones. Be to, tai sukėlė nesusikalbėjimą ir kivirčus tarp skirtingų vienuolių kartų. O karo negandos atnešdavo ir kitų rūpesčių. Per visą šį neramų laikotarpį tėvui Marmionui paguodos teikdavo pamokslavimas ir dvasinis vadovavimas. Su juo pasitarti atvykdavo net Belgijos karalienė Elžbieta.
Tėvas Kolumbas Marmionas mirė per gripo epidemiją, 1923 m. sausio 30 d.
Tėvo Marmiono paskaitų tekstus surinko ir parengė spaudai jo sekretorius ir pirmasis biografas Raimondas Tibo (Raymond Thibaut). Juose kalbama apie Bažnyčią, trokštančią būti „tarnaujančia ir neturtinga“, kaip Jėzus ir Marija. Kolumbą Marmioną galima vadinti ir Vatikano II susirinkimo pirmtaku. Jis pirmasis 1909 m. pavartojo terminą „liturginis judėjimas“, drąsino pirmųjų liturginių kongresų, kuriuos rengė tėvas Lamberas Boduenas (Lambert Beauduin), organizavimą, kartu su juo prisidėjo prie ekumenizmo stiprinimo Katalikų Bažnyčioje, palaikė patristinį ir biblinį judėjimą.
Tėvas Marmionas paskelbtas palaimintuoju per 2000-ųjų jubiliejų, o šiais metais sukanka 100 metų nuo šio didelę įtaką praėjusiame šimtmetyje padariusio vienuolio, mokslininko, dvasios vadovo mirties.
Parengta pagal R. Ferdinand Poswick OSB knygą
Prier 15 jours avec Columba Marmion, abbé de Maredsous,
Bruyères-le-Châtel: Nouvelle cité, 2004.
