01
03 /
2022
Stebinantis Dievo šedevras – dvasinė gelmė buitinėje, šeimyninėje kasdienybėje – toks buvo pal. Koncepcionos Kabreros de Armidos (Concepción Cabrera de Armida) sielos gyvenimas. Šios palaimintosios, įprastai vadinamos mažybiniu vardu – Končita (Conchita), pavyzdys parodė, kad mistinių patirčių ir šventumo aukštumos nėra tik pašvęstųjų luomo privilegija. Jos skirtos visiems pakrikštytiesiems, visi yra kviečiami į didžiausią įmanomą bendrystę su Dievu ir unikalų šventumą.
Pamaldi vaikystė
Pal. Končita gimė 1862 m. gruodžio 8 d. Meksikoje, San Luis Potosi mieste. Ji buvo septinta iš dvylikos vaikų. Didžiąją vaikystės dalį palaimintoji praleido kaimiškoje aplinkoje, šeimos valdomose asjendose. Giliai tikintys tėvai Končitai perdavė tikėjimą, įskiepijo meilę vargšams ir ligoniams, išmokė palydėti mirštančiuosius. Šeimos ūkyje vaikai imdavosi visų darbų: melžti karves, minkyti duoną, gaminti valgį, siūti, siuvinėti, šveisti grindis, gaminti saldumynus – Kabrerų šeimoje buvo stropiai žiūrima, kad atžalos netinginiautų.
Končita buvo gyvo ir skvarbaus intelekto, keletą metų lankė mokyklą, tačiau mergaičių mokslas Meksikoje tuo metu nebuvo labai rimtas. Palaimintajai, turėjusiai gražų balsą, labiausiai patiko dainavimo ir pianino pamokos. Dar viena stipri Končitos aistra buvo jodinėjimas, ji noriai sėsdavo net ant labiausiai nesutramdomų žirgų.
Nuo mažumės Končita jautė trauką askezei ir stiprų troškimą mylėti Dievą. 7 ar 8 metų atliko pirmąją išpažintį, o 10-ies priėmė Pirmąją Komuniją ir nuo to sykio puoselėjo vis stiprėjančią meilę Eucharistijai. Po kelerių metų gavo leidimą eiti Komunijos 4–5 kartus per savaitę, paskui – netgi kiekvieną dieną. Vis dėlto nesijautė pajėgi pati pakankamai stipriai mylėti Jėzų, todėl norėjo ištekėti, kad gimę jos vaikai galėtų jį mylėti dar labiau.
„Mama kaip visos“
Pagal to meto papročius, sulaukusi paauglystės Končita pradėjo lankyti šokių vakarėlius, teatrą (kur neretai po dailiomis suknelėmis, kaip askezės priemonę, dėvėdavo spygliuotos vielos diržą). Su būsimuoju vyru Fransisku (Francisco Armida) trylikametė Končita susipažino per vakarėlį, netrukus susižadėjo, o ištekėjo sulaukusi 21 metų. Vestuvių puotos vakarą būsimoji palaimintoji vyro paprašė dviejų dalykų: leisti iki gyvenimo pabaigos kiekvieną dieną priimti Komuniją ir nebūti pavydžiam.
Santuokinis Končitos gyvenimas, kaip ji pati prisipažino, buvo tikrai laimingas. Palaimintoji buvo labai mylima vyro ir šeimos, taip pat gerbiama asjendos šeimininkė, gyveno aktyvų socialinį gyvenimą. Dažnai lankydavo ligonius, mirštančiuosius, pagalbos reikalingus žmones. Vėliau vaikai liudijo, kad jų mama buvo „kaip visos mamos“, laikėsi įprasto gyvenimo būdo, „valgė tai, ką visi meksikiečiai“, melsdavosi neatimdama laiko iš vaikų ir šeimos, mėgo linksminti kitus, buvo labai komunikabili ir veikli, sulaukdavo daugybės svečių ir lankytojų.
Taip gyvendama Končita išgyveno neeilines mistines malones – dvasines sužadėtuves (1894 m.) ir dvasines vestuves (1897 m.) su Jėzumi, galiausiai mistinį Jėzaus įsikūnijimą joje (1906 m.). Katalikų Bažnyčioje tokias malones įprasta matyti pašvęstojo gyvenimo sąlygomis (pavyzdžiui, jas patyrė šv. Teresė Avilietė, šv. Faustina), o tai, kad Dievas jas suteikė ištekėjusiai moteriai, vertė laužyti galvą ne vieną teologą.
Per 17 santuokos metų pora susilaukė 9 vaikų – 7 berniukų ir 2 mergaičių. Deja, Končitai teko patirti ir daug sielvarto. Du sūnūs mirė vos kelerių metukų, dar vienas – sulaukęs 18-os, o dukra vienuolė – 35 metų. Bene didžiausias Končitos gyvenimo smūgis, kurį sunkiai pakėlė, buvo mylimo vyro mirtis. Vyriausiam jų sūnui tuo metu tebuvo 16 metų, pačiai Končitai – 39-eri. Nepaisant sunkios šeimos situacijos, palaimintoji visiems vaikams pasistengė suteikti geriausią įmanomą išsilavinimą. Keturi vaikai sukūrė šeimas, kuriose gimė 16 vaikaičių, vienas sūnus Ispanijoje tapo kunigu jėzuitu. Minint Končitos patirtus išbandymus, reikėtų nepamiršti ir to, jog politinis Meksikos kontekstas tais laikais buvo dramatiškai sudėtingas, o Katalikų Bažnyčia smarkiai puolama ir persekiojama.
Dvasingumo vaisiai Bažnyčios naudai
Paklusdama savo dvasios vadovams, Končita su užsidegimu ėmėsi dvasinio rašymo (tačiau ne šeimos pareigų sąskaita – vaikų liudijimu, jiems mamos dėmesio netrūko). Nors negavusi didelio išsilavinimo, palaimintoji nuo paauglystės labai mėgo rašyti. Dievas išnaudojo jos pomėgį su kaupu. Mistinių vizijų metu Jėzaus įkvėpta Končita parašė ištisus traktatus: apie dorybes ir ydas, Šventąją Dvasią, Bažnyčią, kunigystę ir kitais klausimais. Dvasiniai palaimintosios raštai yra nepriekaištingo teologinio turinio, o apimtimi – 60 tūkst. ranka rašytų puslapių – prilygsta didžiojo Bažnyčios mokytojo šv. Tomo Akviniečio palikimui.
Po vyro mirties Končita atsidėjo vaikams ir Dievo darbams. Per savo gyvenimą palaimintoji įkūrė penkis vienuolinius ir pasaulietinius institutus. Pirmoji organizacija buvo „Kryžiaus apaštalavimas“ (1895 m.); jos nariai tęsia išganingąją Jėzaus misiją, vienydami su juo savo darbus ir kentėjimus. 1897 m. Končita įsteigė kontempliatyvią kongregaciją, Švč. Jėzaus Širdies Kryžiaus seseris, besimeldžiančias ypač už Bažnyčią ir kunigus (į ją įstojo ir Končitos dukra); 1909 m. – „Meilės sąjungą su Švč. Jėzaus Širdimi“, kurioje įvairių luomų asmenys siekia šventumo pagal kryžiaus dvasingumą. Kelių Meksikos vyskupų prašymu 1912 m. davė pradžią Kristaus Kunigo brolijai, skirtai vyskupams ir kunigams, kurie nori gyventi kryžiaus dvasingumu.
Pasklidus šmeižtui, įsteigtais institutais buvo susidomėta Romoje. Tuomet Pueblos vyskupas, Končitos dvasios vadovas, nusprendė nuvykti su ja ten. Palaimintoji asmeniškai susitiko su popiežiumi Pijumi X ir Vienuolijų kongregacijos sekretoriumi. Sykiu vyko du jos vaikai, per šią kelionę 1913 m. jie kartu aplankė Egiptą, Šventąją Žemę, Italiją, Ispaniją, Prancūziją. Po susitikimų su aukščiausiais Bažnyčios vadovais ir kruopštaus Končitos raštų patikrinimo buvo gautas oficialus pritarimas jos įsteigtiems institutams ir vykdomai veiklai. Taip 1914 m. užgimė Šventosios Dvasios misionieriai – kunigų kongregacija, ypač besirūpinanti dvasiniu palydėjimu. Palaimintosios pastangomis atsirado dar dvi mažiau formalios iniciatyvos: sekmadieninės Komunijos už kunigus ir sielų, pasiaukojančių už nuodėmes santuokoje ir visuomenėje, judėjimai.
Svarbiausi Končitos dvasingumo aspektai buvo didžiulis pamaldumas nukryžiuotajam Kristui, ypatingas ryšys su Švč. Trejybe ir Mergele Marija. Končita savo raštuose labai daug dėmesio skyrė Šventajai Dvasiai ir naujosioms Sekminėms. Paskutinius du savo gyvenimo dešimtmečius palaimintoji išgyveno vidinio vienišumo etapą, vienydamasi su Mergele Marija, patyrusia vienatvę po Jėzaus įžengimo į dangų. Končita ypatingai aukojosi už sielų išgelbėjimą, Bažnyčią, kunigus ir pašvęstuosius.
Paskutinius trejus gyvenimo metus Končita praleido gulomis, ištikta visos puokštės ligų ir didelių fizinių kančių, bet neatsisakė apsimarinimų. Negana to, kentėjo ir dvasinį apleidimą: atrodė, kad „niekada ir nebuvo pažįstami“ su jos mylimuoju Jėzumi. Končita mirė 1937 m. kovo 3 d., Meksiko mieste, sūnaus Ignasijaus, turėjusio 8 vaikus, šeimos namuose. Palaimintąja buvo paskelbta 2019 m. gegužės 4 d. Meksike.
Vilija Tauraitė
