20
06 /
2014
BIRŽELIO 20 D.
Palaimintoji Margareta Ebner (apie 1291–1351 m.)
Palaimintoji Margareta Ebner, vokiečių mistikė, mistinę Dievo malonę patyrė sulaukusi vos 20 metų. Apvalyta fizinės kančios (pusę gyvenimo buvo prikaustyta prie ligonės lovos) Ebner per vizijas ir vidinę paguodą pasiekė visišką atsidavimą Dievui. Gili sielų bendrystė Margaretą siejo su kunigu, dvasios tėvu Heinrichu fon Nerdlingenu. Korespondencija su juo ir kitais mistikais (Johanu Tauleriu ir Kristina Ebner) – ne tik pirmasis išlikęs susirašinėjimas vokiečių kalba, bet ir reikšmingas šaltinis teologijos bei Bažnyčios ir kultūros istorijai pažinti. Margaretos Ebner raštai – svarbi vokiečių mistikių palikimo dalis.
Margareta Ebner gimė apie 1291 m. turtingoje patricijų šeimoje Bavarijoje. Sulaukusi vos 15 metų, įstojo į dominikonių vienuolyną Medingene, netoli Dilingeno prie Dono. Margareta pasakoja iki 20 metų gyvenusi giliau nesuvokdama savęs, bet visuomet jautusi tėvišką Dievo globą. 1311 metais Margareta išgyveno stiprų atsivertimo jausmą. Nuo tada pradėjo regėti vizijas, kuriose asmeniškai kalbėdavosi su Jėzumi. Dėl sunkios ligos 1312–1315 metais jaunoji vienuolė iki galo nusilenkė dieviškajai valiai, ėmė šalintis žmonių, netgi ordino sesių.
Beveik pusę gyvenimo – nuo 1312 iki 1326 metų – Margareta buvo prikaustyta prie ligos patalo. Ji patirdavo staigų skausmingą paralyžių, dėl kurio sustingdavo ne tik galūnės, bet ir kalbos padargai. 1332 metų spalį ji susipažino su kunigu Heinrichu fon Nerdlingenu (von Nördlingen), tapusiu jos dvasios tėvu ir skatinusiu užrašyti apsireiškimus. Rašyti Margareta pradėjo 1344 metais.
Savo santykį su Jėzumi Margareta aprašė taip kaip buvo įprasta viduramžiais –mylimąjį aukštino minezangu (vokiečių riterių lyrika). Tačiau Jėzų vizijose ji pažino ne vien kaip geidžiamą sutuoktinį, bet ir kaip vaiką ar net kūdikį. Margareta turėjo medinę Kūdikėlio Jėzaus figūrą, su kuria kalbėdavosi patirdama apreiškimus. Taip pat prie krūtinės ji spausdavo krucifiksą taip smarkiai, kad sykį net susidarė hematoma. Daugelis šių į haliucinacijas panašių išgyvenimų mistikei buvo labai skausmingi.
Tik susipažinus su kunigu Heinrichu šį skausmą sumažino jo paguodos žodžiai. Tėvas Heinrichas, Margaretos užrašuose figūruojantis kaip „ištikimas Dievo draugas“, matyt, vienuolei padarė gilų įspūdį; ji iškart labai prie jo prisirišo. Giminiškos sielos atrado viena kitą, – tėvui Heinrichui Margareta pasakodavoa apie Dievo malonės apreiškimus, kurių nesijautė nusipelniusi. Vienuolė vadino tėvą Heinrichą savo mokytoju, Dievo siųstu jai paguosti; apsilankius kunigui jausdavosi fiziškai ir dvasiškai tokia lengva, kad manėsi pakylanti nuo žemės. Tėvo Heinricho apsilankymai Medingene sergančiai vienuolei buvo atgaivos ir sustiprinimo metas kančios paženklintame gyvenime; be to, ji kaskart Dievo apsireiškimuose jautė, kokią malonę yra gavęs Heinrichas.
Tėvo Heinricho paskatinta Margareta pradėjo rašyti savo kančios istoriją kunigo nuolat peržiūrimame dienoraštyje, vėliau jis buvo papildytas ir sujungtas į rinktinę. Sudarant šį rinkinį Margaretai kaip raštininkė pasitarnavo sesuo Elizabetė Šepach (Elsbeth Schepach, nuo 1345 m. – Medingeno priorė), taip buvo sutvarkyta dalis apreiškimų, chronologiškai tiksliai perteiktos Margaretos vizijos 1312–1344 metais. Papildomai Margareta pridėjo užrašus apie savo gyvenimo būdą ir priežastis, skatinusias užrašyti vizijas. Tėvas Heinrichas labai išgyrė šiuos raštus ir paragino vienuolę rašyti toliau, užfiksuoti ir tai, kas galėjo užsimiršti. Taigi Margareta Ebner iki 1348 metų nuolat rašė savo gyvenimo ir vizijų istoriją. Rašant dvasiniai išgyvenimai kaskart vėl atgydavo, netgi goždavo vienas kitą, tad dėl prisiminimų gausos Margareta negalėdavo greitai dirbti.
Žvelgiant iš šių dienų pozicijų, Margaretos užrašuose randame daug liudijimų apie viduramžių moterų išsilavinimą ir mistinį gyvenimą vienuolynuose, taip pat to meto mediciną. Iš užrašų pažįstame Margaretą kaip itin jautrią, iš prigimties kuklią ir absoliučiai pasikliaujančią Viešpačiu, persmelktą meilės taikai ir tiesai. Gyvendama nuolatinėje kūno kančioje ji tik sykį laikinai suabejojo Dievo gailestingumu. Nepaisydama ligos laikėsi griežtos askezės – mažai valgė ir gėrė, trumpino poilsio valandas, griežtai atsisakė bet kokių puošmenų ir patogumų.
Margaretos vizijų centre – Kristaus gyvenimo ir kančios istorija. Tačiau ne mažiau svarbus ir jos santykis su savo epocha bei teologiniai svarstymai. Margareta giliai išgyvena dėl sunkios krikščionijos padėties, persekiojamų krikščionių, giliai apmąsto Paskutinės Vakarienės klausimą.
Margareta Ebner mirė 1351 m. birželio 20 d. Garsas apie jos patirtas malones ir vizijas pasklido toli už Medingeno ribų. 1979 m. vasario 24 d. popiežius Jonas Paulius II paskelbė ją palaimintąja.
„Magnificat“ redakcija
