01
11 /
2022
Palaimintoji Marija Fortūnata – sesuo benediktinė iš Italijos. Ji gyveno paslėptą gyvenimą, kupiną maldos ir darbo, laikydamasi visų vienuolinės regulos reikalavimų. Beveik visą laiką pradirbo vienuolyno siuvykloje: verpė siūlus, audė, siuvo ir taisė vienuolyno seserų drabužius. Marija Fortūnata troško užimti žemiausią vietą vienuolyne, nors turėjo galimybių „nuveikti didžių dalykų“. Jos troškimas buvo nuolankiai tarnauti ir mylėti, tapti šventąja. Lapkričio 20 d. sukanka 100 metų nuo palaimintosios mirties. Verta prisiminti šį savo paprastumu nepaprastą kelią.
Vaikystė ir jaunystė
Ona Felicija Viti (Anna Felice Viti) gimė Verolio miestelyje (vidurio Italija) 1827 m. vasario 10 d., per šv. Scholastikos šventę, buvo trečia iš devynių vaikų šeimoje. Abu tėvai – iš kilmingų ir pasiturinčių šeimų, tačiau gyvenimas susiklostė nekaip. Tėvas įprato lošti ir jo verslas bankrutavo. Šeima nuskurdo, kai būsimai palaimintajai buvo dešimt metų. Be to, tėvas ėmė girtuokliauti, paliko vienai žmonai išlaikyti ir rūpintis gausia šeima. Vis dėlto jis nepaliovė mylėti žmonos ir vaikų. Nepaisant tėvo girtavimo, Ona Felicija kiekvieną vakarą prieš eidama miegoti prašydavo jo palaiminimo ir niekada blogai apie jį nekalbėjo.
Praėjus ketveriems metams po bankroto, 1841 m. spalį, tebūdama vos 36 metų, mirė mama. Močiutė iš tėvo pusės aprūpindavo šeimą maistu, tačiau sulaukusi 14 metų Ona Felicija pati ėmėsi ir tėvo, ir motinos pareigų. 1843 m. vyriausioji sesuo Agnesė įstojo į benediktinių vienuolyną. Vyresnysis brolis jaunas vedė ir išsikėlė į Senji miestelį, kur gyveno pamaldų ir pavyzdingą šeimos gyvenimą. Tada Ona Felicija įsidarbino tarnaite kitame miestelyje, kad išlaikytų jaunesnius brolius ir seseris, o tėvystės pareigas paliko seseriai Joanai. Tik tuomet, kai du broliai ėmė tarnauti Popiežiaus valstybės kariuomenėje, dvi seserys tapo vienuolėmis, o jauniausioji gavo paramą įstoti į seserų augustinių akademiją, Ona Felicija galėjo laisvai apsvarstyti savo pašaukimą.
Jai pasipiršo jaunuolis iš turtingos kilmingos šeimos, tačiau mergina nusprendė tapti Kristaus nuotaka. 1851 m. kovo 21 d. ji, būdama dvidešimt ketverių, buvo priimta į Frankonių Švč. Mergelės Marijos (Santa Maria dei Franconi) benediktinių vienuolyną Verolyje ir pasivadino Marija Fortūnata.
Paslėptas gyvenimas vienuolyne
Seseriai Marijai Fortūnatai buvo pasiūlyta galimybė studijuoti ir būti choro vienuole, tačiau ji pasirinko šventojo Benedikto rekomenduojamą nuolankumo kelią ir paprašė būti seserimi konverse, patarnaujančia vienuolyno vienuolėms. Taip visus 71-us vienuolinius metus ji praleido užimdama žemiausias pareigas, liko beveik neraštinga ir vienuolinį gyvenimą nugyveno kaip tarnaitė didelės šeimos namuose.
Sesers Marijos Fortūnatos gyvenimas ne visada buvo lengvas. Kai kurios seserys elgdavosi nemaloniai, šiurkščiai ir valdingai, tačiau Marija Fortūnata niekada neparodydavo pykčio, ji priimdavo priekaištus ir padėkodavo įžeidusiai seseriai, pažadėdama už ją melstis. Turėdama atlaidžią širdį, iškart atleisdavo, spinduliuodavo džiaugsmu ir išlikdavo rami. Ji iš tikro kitus mylėjo kaip Kristų.
Tyla seseriai Fortūnatai buvo būtinybė, tai leisdavo jai panirti į maldą. Kartą ji aiškino jaunesnei seseriai: „Turime nutilti, kad galėtume kalbėtis su Dievu. Kai tylime, sieloje girdime Atpirkėjo balsą, kuris mus daug ko moko.“ Sesuo Fortūnata melsdavosi ir dirbdama, visa bendruomenė žinojo, kad kai ji nemiegodavo naktimis, tą laiką praleisdavo maldoje. Jos pamaldumas buvo labiausiai sutelktas į Švenčiausiąją Trejybę, ypač Įsikūnijimo ir Prisikėlimo slėpinius. Seserys dažnai ją rasdavo besimeldžiančią priešais Švenčiausiąjį Sakramentą bažnyčioje.
Gamtos grožis taip pat pripildydavo palaimintosios sielą džiaugsmo. Ji sušukdavo: „O, kokia Dievo galybė ir meilė.“ Anapus siuvyklos lango čiulbantys giesmininkai praskaidrindavo jos dvasią dirbant. Jie atskrisdavo nutūpti jai ant rankos ar galvos. Sesuo Fortūnata parūpindavo paukščiams audinio gabalėlių ir siūlų lizdams sukti, dalydavosi su jais savo duona.
Kadangi sesuo Fortūnata buvo beveik neraštinga, jai tekdavo prašyti kitų seserų, kad parašytų už ją laiškus. Ji to prašydavo dažnai, tad seserys vienuolyne jos vengdavo. Šis atstūmimas seserį Fortūnatą liūdino, tačiau ji niekada nesiskundė. Jos meilė seserims, svečiams, ligoniams, vaikams buvo jos autentiškos meilės Kristui išraiška. Jei kuri nors sesuo atsisakydavo padėti, Marija Fortūnata atsiprašydavo, kad sutrukdė darbus, pažadėdavo melstis ir ateiti tinkamesniu laiku.
Sesuo Fortūnata buvo darbšti. Ji pajėgė atlikti trijų vienuolių darbą. Trejus metus šalia siuvimo darbų slaugė senyvo amžiaus ir ligotas seseris. Ji sakydavo, kad šie darbai jai patinka, nes suteikia galimybę parodyti meilę seserims. „Net danguje nenorėsiu ilsėtis, nes jaučiuosi skatinama daryti ką nors gera kitiems.“ Iš tiesų šis „dangiškasis“ jos darbas buvo pastebėtas, kai prie jos kapo meldęsi žmonės ėmė patirti stebuklus.
Sulaukusi senatvės, sesuo Fortūnata kentė dvasinę sausrą. Be to, reumatas prikaustė ją prie lovos, o galiausiai apkurto ir apako. Jai buvo sunku priimti rodomą rūpestį, nes mieliau būtų kaip nors tarnavusi kitiems. Prašymai melstis ją džiugino, ji ištikimai juos prisimindavo. Kadangi sesers Fortūnatos maldos atrodė „ypač veiksmingos“, seserys ir miestelio gyventojai dažnai kreipdavosi su maldos prašymais.
Kai senoji sesuo, sulaukusi 95 metų, 1922 m. lapkričio 20 d. mirė, atrodė, mažai kas gedėjo. Ji buvo likusi paskutinė iš savo brolių ir seserų, o vienuolyno seserys jau laukė jos mirties. Kitą dieną ji buvo paprastai palaidota bendrame seserų kape už miestelio.
„Ir danguje darysiu gera“
Gyvendama sesuo Fortūnata dažnai kartojo: „Kai būsiu danguje, ir toliau darysiu gera savo artimui.“ Netrukus po jos mirties buvo gauta šimtai pranešimų apie jos užtarimu suteiktas malones. Sesers Fortūnatos, kaip „gailestingosios Verolio pagalbininkės“, reputacija pasklido po visą Italiją ir už jos ribų. Buvo pranešama net apie išgydymo stebuklus. Dėl to Verolio seserys pradėjo tai registruoti ir rinkti faktus apie jos gyvenimą ir dorybes, kad galėtų juos pateikti Bažnyčiai ir siekti beatifikacijos.
Verolio gyventojai daug kartų prašė, kad sesers Fortūnatos kūnas būtų perkeltas iš bendros seserų kapavietės į vienuolyno bažnyčią Verolio mieste, idant būtų lengviau ateiti prie jo melstis. Galiausiai 1935 m. kovo 21 d. įvyko perlaidojimas, į kurį susirinko tūkstančiai žmonių. Po palaikų perlaidojimo sesers Fortūnatos beatifikacijos procesas paspartėjo, ji buvo paskelbta Dievo tarnaite, o jos raštai, tokie negausūs ir paprasti, buvo surinkti ir pateikti Šventųjų kongregacijai, kad ši peržiūrėtų, ar juose nėra klaidų.
1967 m. spalio 8 d. sesuo Fortūnata paskelbta palaimintąja, o lapkričio 20 d. benediktinai visame pasaulyje pradėjo švęsti jos šventę. Ta proga sakytoje homilijoje popiežius Paulius VI išaukštino palaimintosios Marijos Fortūnatos Viti dorybes ir pripažino jos užtarimu suteiktas malones. Šventasis Tėvas apibendrino palaimintosios didybę vienu žodžiu: nuolankumas, kurį ji tobulai praktikavo ir kuris nulėmė kiekvieną jos, kaip vienuolės, gyvenimo aspektą.
Parengta pagal www.mountangelabbey.org/monastery/blessed-maria-fortunata-viti/
