01
01 /
2024
Regina Protman (Regina Protmann, 1552–1613) užaugo rūpestingoje pasiturinčių miestiečių šeimoje Braunsberge (lenk. Braniewo) – Varmijoje, pusiau vokiškame Lenkijos Karalystės krašte. Jos tėvas buvo prekybininkas. Reginos jaunystė buvo paženklinta reformacijos ir kontrreformacijos konflikto ir maro, kuris tuo laikotarpiu ne kartą siaubė šiaurės Lenkiją.
Būsimoji palaimintoji atvira širdimi ir atviromis akimis stebėjo ir suvokė savo artimųjų, savo aplinkos poreikius. Įgijusi išsilavinimą 1571 m., būdama devyniolikos, paliko tėvų šeimą ir kartu su kitomis dviem jaunuolėmis įkūrė vienuolinę bendruomenę. Tai įvyko maždaug prieš 450 metų, kai vienuolijos atsiradimas buvo retas įvykis! Tuo metu tai buvo neįprasta vienuolinė bendruomenė – be griežtos klauzūros. Netekėjusios, jaunos bendruomenės moterys, pasirinkusios nelikti už vienuolyno sienų, nebuvo suprastos, amžininkai jas net smerkė, nes pagal Tridento susirinkimą moterims vienuolėms buvo leidžiama gyventi tik vienuolynuose. Reginos ir jos bendruomenės tai neatbaidė, jos gyveno Dievo įžiebta meile: mylėjo Dievą ir žmones. Jos biografijoje skaitome: „Kad ši jos išrinktoji draugija galėtų geriau plėtotis ir palaimingai tarnauti, dievobaimingoji Regina ypatingąja bendruomenės globėja ir užtarėja apgalvotai pasirinko kankinę ir mergelę – šventąją Kotryną.“ Iš čia ir kilo Šventosios mergelės ir kankinės Kotrynos seserų (kotryniečių) kongregacijos (Congregatio Sororum Sanctae Catharinae Virginis et Martyris) pavadinimas. Jos tikslai buvo atsidavimas Dievui gyvenant visiškame neturte ir laikantis askezės bei tarnavimas kitiems. Regina Protman sąmoningai nenorėjo likti už vienuolyno sienų, bet būti su žmonėmis. Ji rūpinosi visais aplinkinių poreikiais – tiek dvasiniais, tiek fiziniais. Kartu su seserimis ėjo pas pačius vargingiausius; lankė ligonius, kurie dažnai gulėdavo apleisti savo namuose; eidavo į vargšų prieglaudas, kuriose priežiūra nebuvo labai gera. Žolelėmis, arbatomis, sriubomis ir rūpestinga, galima sakyti, visapusiška priežiūra ji padėdavo vargstantiems.
Dvasinės paramos ir palaikymo bendruomenė sulaukė iš jėzuitų. Netrukus prie bendruomenės prisijungė daugiau jaunų moterų, kurias patraukė Braunsbergo seserų požiūris. Praėjus dvylikai metų nuo įkūrimo Regina seserims parašė regulą, nes žinojo, kad jokia bendruomenė negali išsilaikyti be aiškios tvarkos. Šią regulą 1583 m. patvirtino vyskupas Marcinas Kromeris (Marcin Kromer). Joje aiškiai minima ir reglamentuojama ligonių priežiūra už vienuolyno ribų. Iš Reginos biografijos žinome, kad ji ir pati dirbo ligoninių prieglaudoje. Joje rašoma: „Kaip dažnai ji prieglaudoje plaudavo kojas vargšams! Kaip dažnai stovėdavo prie ligonių ir tvarstydavo jų kūno žaizdas! Ir nebijojo skalbti dvokiančių tvarsčių! Ji pati ruošdavo vaistus nuo karščiavimo, dantų skausmo, opų, akių ligų ir kitų kūno negalavimų bei sužalojimų, kad galėtų jų duoti visiems, kam prireikdavo. Išgirdusi, kad kas nors mieste serga, ji tuojau pat išvirdavo sriubos, paruošdavo skanaus maisto ir siųsdavo jo neturtingiems ligoniams, taip pat parūpindavo visko, ko tik prireikdavo, ir net duodavo pinigų.“
Naujoji bendruomenė buvo neįprasta ir dėl kitų dalykų. Regina vienuolyno namuose sumanė įsteigti mokyklą, kad jaunoms mergaitėms įskiepytų Dievo baimę ir dorybes, taip pat išmokytų jas skaityti ir rašyti. Mokyti mergaites iš neturtingų šeimų, kurios kitaip neturėjo galimybės įgyti išsilavinimo, buvo kažkas visiškai nauja. Regina išsilavinimą įgijo tėvų namuose, žinojo, kaip tai svarbu, ir norėjo tai perduoti savo seserims. Iš pradžių seserys mokė vienuolyne. Vėliau bendruomenės mergaičių mokyklos veikė beveik visose Varmijos vietovėse.
Regina Protman buvo labai savikritiška. Apie tai byloja faktas, kad po tam tikro laiko ji ėmėsi peržiūrėti savo parašytą regulą. Antrąją regulą patvirtino vyskupas Piotras Tylickis (Piotr Tylicki), o 1602 m. kovo 12 d. karaliaus dvare Vilniuje popiežiaus vardu ją patvirtino nuncijus Klaudijus Rangonis (Claudio Rangoni); tai buvo pirmas kartas, kai Bažnyčia patvirtino aktyvią, be klauzūros veikiančią vienuolinę bendruomenę.
Kai 1613 m. sausio 18 d., sulaukusi šešiasdešimt vienų, ordino įkūrėja mirė, bendruomenę sudarė 35 seserys keturiuose vienuolynuose (Braunsberge, Vormedytėje, Varmės Lidzbarke ir Rešliuje). Bendruomenės veikla plėtėsi. Seserys pergyveno viską – karus, marą, kultūrkampfą, tremtis. Buvo sunkių laikų, bet Dievo apvaizda ir tinkamas vadovavimas leido bendruomenės sėklai augti. Regina padėjo gerus pamatus; Evangelijos, regulos ir jos dvasinio testamento laikymasis išliko svarbiausias dalykas bendruomenėje. Šiandien ordinui priklauso apie 900 seserų, jos įsikūrusios ne tik Lenkijoje, bet ir Vokietijoje, Lietuvoje, Brazilijoje, Italijoje, Toge, Benine, Kamerūne, Rusijoje ir Baltarusijoje.
***
Regina Protman savo gyvenimu buvo taip supanašėjusi su Kristumi, kad Bažnyčia ją pristato kaip asmenybę, galinčią būti pavyzdžiu mums visiems. 1999 m. birželio 13 d. popiežius Jonas Paulius II ją paskelbė palaimintąja. Regina visa savo širdimi, protu ir visomis jėgomis atsiliepė į Dievo kvietimą. Šis atsakas nebuvo vienkartinis, jėgų proveržio nulemtas, bet kasdienis valios aktas – žingsnis po žingsnio, nuolat įsiklausant ir meldžiantis: kas dabar? ką turiu daryti? kokia yra mano užduotis? kaip galiu gyventi dėl Dievo, kaip galiu jį mylėti? Tyloje, vienatvėje, klausantis Evangelijos, atpažįstant Jėzaus kelią žemėje, mylint ir priimant malonę, jos akys tapo toli reginčios, o ausys – plačiai atvertos. Ji atpažino, ką turėtų daryti pagal Dievo valią, kaip turėtų padėti ją supantiems žmonėms. Žinoma, tai darydama ji keitėsi ir pati. Jai neberūpėjo siekti pripažinimo ir įtakos, nerimauti dėl sveikatos ar klausti – ką tai man duoda?
Gal būtent tokia Reginos Protman laikysena gali mus ir šiandien įkvėpti gyventi palaikant santykį su Dievu, eiti pas žmones, kuriems ir šiandien mūsų reikia. Reginos veikla gimė iš artimo santykio su Dievu, pradėjusi nuo kuklių žingsnių ji ėjo savo keliu, lydima jai teikiamos malonės. Regina priėmė ne tik džiaugsmus, bet ir kančią. Visad ji gyveno savo šūkiu: „Kaip Dievas nori.“ Tiek slaugos, tiek mergaičių auklėjimo srityje – visur stengėsi Kristų ir jo žodį padaryti regimą. Savo dvasiniame testamente paliko tokius žodžius: „Mano nuolankus ir motiniškas pamokymas jums, mano mylimos seserys, kad visuomet ištikimai elgtumėtės Viešpaties Dievo ir mylimiausio mūsų Sužadėtinio Jėzaus Kristaus, ir visų žmonių akivaizdoje, būdamos paprastos ir orios, drausmingos ir dorybingos, rodydamos nuolankumą ir kantrumą, paklusnumą ir tikrą meilę. Išmokite suvaldyti ne tik pavojingas aistras, bet ir mažas apgaulingas pagundas, kenkiančias krikščioniškajam gyvenimui, pavyzdžiui, tuščiažodžiavimą, įtarinėjimus, abejingumą, neveiklumą ir lengvabūdiškumą. Visomis išgalėmis stenkitės nuoširdžiai mylėti vienos kitas ir gyventi taikoje su visais žmonėmis. O gerasis Dievas jums padės ir visame kame jus laimins.“
Auklėjamam jaunimui kalbėjo taip: „Brangūs vaikai, kas nori ištvermingai likti savo pašaukime iki gyvenimo pabaigos, turi kasdien daryti gerus darbus ir visiems sakyti gerą žodį. Tačiau tam reikia didelių pastangų. Reikia pamiršti beverčius rūpesčius, išlaikyti ramybę širdyje, kantriai priimti visa, kas nutinka, ir ištverti visas aplinkinių žmogiškąsias silpnybes. Reikia įveikti bailumą, vengti bet kokių apkalbų ir nekęsti nuodėmės. Priešingu atveju geri pasiryžimai bus nenaudingi ir niekada netobulėsite.“
Parengė Lina Urbaitienė
