09
11 /
2010
LAPKRIČIO 9 D.
„Švenčiausiosios Trejybės, gyvenančios sieloje, slėpinys tapo jos gyvenimo centru.“ Tokia yra pagrindinė visų teologų, besigilinančių į palaimintosios Švč. Trejybės Elzbietos gyvenimą, mintis. Tyrinėtojai pažymi, kad Švč. Trejybės Elzbietos „mokslas“ yra „dvasinė žinia“, ypatingai aktuali mums, šiandienos žmonėms. Sutrikusiems, nutolusiems nuo Dievo ir praradusiems viltį Elzbieta rodo visiško atsivėrimo Dievo Žodžiui pavyzdį. Dievas buvo Elzbietos gyvenimo prasmė ir tikslas, iš Jo ji sėmėsi peno mąstymui ir maldai. Elzbieta – vidinio gyvenimo šventoji.
Elzbietos vaikystė
Elzbieta Katez (Elisabeth Catez) gimė 1880 m. liepos 18 d. karinio dalinio stovykloje. Jos tėvas buvo karininkas, iš jo mergaitė paveldėjo stiprų charakterį. Vaikystėje buvo tikra neklaužada, ją dažnai ištikdavo ūmaus pykčio priepuoliai. Su mama elgėsi kaip angelas arba kaip velniukas, bet turėjo ir stiprų polinkį tyliai maldai – žaisdama mokė savo lėles melstis. Mergaitė turėjo didelių gabumų muzikai: būdama 13 metų užėmė pirmąją vietą fortepijono konkurse.
Dar vaikystėje Elzbietai teko išgyventi tėvo mirtį. Tada šeima išsikraustė į Dižoną (Dijon) šalia Karmelio vienuolyno. Iš namų buvo matyti vienuolyno pastatas, nuo vaikystės traukęs Elzbietą. Savo troškimą ten įstoti ji patikėjo vienam šeimos bičiuliui dvasininkui. Pastarasis, didžiam motinos pasibaisėjimui, labai rimtai priėmė Elzbietos žodžius.
Pirmas svarbus įvykis dvasiniame jos gyvenime buvo Pirmoji Komunija. Tą dieną ypatingo pakylėjimo nepatyrė, tik priimant Ostiją skruostais ritosi ašaros ir buvo ištartas vienintelis sakinys: „Dabar esu soti. Jėzus mane pamaitino.“ Daugiau apie tai Elzbieta nekalbėjo. Tačiau jos veidas keitėsi. Ji vis dar stengėsi visiems patikti ir buvo guvi, bet jau nebesipuikavo ir žvelgė giliau nei kiti. Nuo tos akimirkos ji siekė bendrauti su Dievu, apsigyvenusiu joje. Vėliau dažnai minėdavo tą dieną. Dievo buvimas mūsų sieloje yra jos mokymo pamatas. „Atradau dangų žemėje. Juk dangus yra Dievas, ir Dievas yra mano sieloje. Įeikime į sielos gelmes, ten, kur yra apsigyvenęs Tėvas, Sūnus ir šventoji Dvasia.“
Antras svarbus įvykis Elžbietos dvasiniame gyvenime buvo visiškas pasišventimas Jėzui. „Man netrukus turėjo sueiti 14 metų, kai vieną dieną, priėmusi Komuniją, pajutau stiprų troškimą išsirinkti Jį savo Sužadėtiniu. Ir tą pačią akimirką širdyje daviau skaistybės įžadą. Mes nieko vienas kitam nesakėme, bet jaučiau, kad Jis save atiduoda man, o aš Jam. Būdama 15 metų prasitariau kunigui norinti tapti vienuole.“
Jėzaus artumo siekis
„Vien tyla leidžia man bendrauti su Dievu.“
Elzbieta prašė mamos leisti įstoti į Karmelį, bet ši nesutiko. Merginai teko laukti iki 21 metų. Tai buvo sunkus metas. Jos širdis svyravo tarp meilės motinai, seseriai ir Jėzui. Vis dėlto tas laikas buvo malonė jai ir mums. Mat Elzbieta išmoko išsaugoti artimą ryšį su Jėzumi būdama triukšmingame pasaulyje, šventėse, šokdama… Visad palaikė ryšį su savo Sužadėtiniu. „… Kadangi Tu dar nori, kad būčiau pasaulyje, aš mielai tai priimu dėl meilės Tau. Aukoju Tau savo širdies celę, kad ji būtų kaip Betanija, Tavo poilsio buveinė: ateik į ją pailsėti. Aš Tave taip karštai myliu…“ Ir dar ji rašo: „Kadangi negaliu ištrūkti iš pasaulio ir gyventi vienatvėje, ak, duokite man širdies vienatvę. Noriu gyventi artimame ryšyje su Jumis, kad niekas, oi niekas negalėtų atitraukti mano minčių nuo Jūsų. Trokštu, kad mano gyvenimas būtų nepaliaujama malda.“
Mergaitei, kuriai sunku melstis, Elzbieta duoda tokį patarimą: „Reikia tau, kaip ir pati darau, pasistatyti mažą celę savo sieloje. Prisimink, kad gerasis Dievas joje gyvena ir tu kartkartėmis į ją užeisi. Kai jautiesi susierzinusi, nelaiminga, greitai bėk į ją. Prisiglausk prie šeimininko ir atiduok Jam savo bėdas… Man rodos, tai geriausias poilsis. Tiesiog ateiname pas Tą, kurį myli mūsų širdis. Būname Jo artumoje kaip kūdikis mamos glėbyje ir leidžiame kalbėti širdžiai. Kad tu žinotum, kaip gerai Jis mus supranta!“
Elzbieta išmokė mus širdies gelmėse ieškoti Dievo. Nebūtina gyventi kontempliatyviame vienuolyne, kad melstumeisi tyloje ir gyventum visą dieną su Jėzumi. Ji sakydavo: „Galima būti karmelite sieloje.“ Elzbieta juto Jo buvimą širdyje, stengėsi nukreipti visą savo dėmesį į Jėzų ir į Kryžiaus slėpinį.
Karmelyje: Švenčiausiosios Trejybės buveinė
Įstodama į vienuolyną Elzbieta prašė, kad ją vadintų Jėzaus Elzbieta, bet… tapo Trejybės Elzbieta.
Pirmieji keleri metai buvo kupini džiugesio. Ji rašo: „Aš Jį visur jaučiu.“ Girdimi pamokslai nuojautas patvirtino – Dievas gyvena mūsų sielų gelmėse. Labai greitai atsiskleidė Elzbietos dorybės ir meilė Dievui bei išskirtinumas. Įstodama į Karmelį anketoje ji taip rašė apie šventumo idealą: „Gyventi meile“, o tai greičiausiai pasiekiama „tampant mažu ir visiškai atsiduodant Dievui“. Gausiuose Elzbietos laiškuose giminaičiams ir draugams matome vienybės su Dievu teikiamą laimę bei vis gilėjančias mistikės mintis. Ji palaipsniui „įaugo“ į Dievą ir „atsidavė meilei“. Savo celėje ji, kaip ir savo sieloje, atrado Dievą.
„Man rodos, atradau savo dangų žemėje, nes dangus yra Dievas ir Dievas gyvena mano širdyje“. Ši mintis randama daugelyje jos laiškų; Elzbieta nepavargdavo skleisti ją kitiems ir taip atvesti juos į tą patį pažinimą. Karmelitės gyvenimas jai buvo nuolatinė vienybė su Dievu Švenčiausiojoje Trejybėje. Šiuo gyvenimu ji siekė dalintis su pasaulyje gyvenančiais žmonėmis. Tai parodo išlikę 342 jos laiškai: 323 iš jų adresuoti pasauliečiams. Juose Elzbieta nuolat pabrėžia, jog Dievas yra meilė, kuri visuomet palanki mums. „Mylėti taip paprasta. Reikia visiškai atsiduoti Dievo Tėvo valiai… Kiekvienas įvykis, kančia, taip pat kiekvienas džiaugsmas tampa pašventinančia dovana, man dovanojama Dievo.“
Po įvilktuvių pirmą kartą tikėjimo kelyje Elzbieta patyrė dvasinę dykumą. Ji nebejuto to mielo Jėzaus prisilietimo. Visur siekusiai tobulybės Elzbietai šis išbandymas buvo ypač skaudus: „Ar aš teisingai myliu meilės Dievą?“ Bet tas išmėginimas padėjo jai išmokti pamiršti save: „Laisviausia siela yra ta, kuri labiausiai pamiršta save.“ Ji taip mylėjo Jėzų, jog žinojo, kad Jis niekad jos neapleis. Atrado ramybę išmokdama nebegalvoti apie save ir savo jausmus. Ji suprato, kad tikėjimas nėra skirtas sau paguosti. Ji toliau stengėsi nenuleisti akių nuo Jo. Laiške seseriai rašė: „Nesvarbu, ką jaučiame, nes Jis yra nekintamas. Jis šiandien tave myli taip, kaip mylėjo vakar ir mylės rytoj.“
Elzbietos šūkis – „viskas Dievo garbei“. Šie trys žodžiai yra jos dvasingumas. Jos raštų eilutėse vis ryškesnė didelė meilė Eucharistijoje esančiam Išganytojui, į kurį, nešantį kryžių ir mirštantį, ji troško būti panaši. Jos mistikos išskirtinumas atsiskleidžia Švenčiausiajai Trejybei skirtoje maldoje, parašytoje 1904 metų lapkričio mėnesį, po amžinųjų įžadų: „O mano Trys, mano visa, mano dangau, begaline vienybe, neišmatuojamume, kuriame prarandu save, visiškai atsiduodu Tau, kaip vienintelė Tavo nuosavybė… Pasislėpusi tavyje trokštu laukti tol, kol Tavo šviesoje regėsiu neišmatuojamą Tavo šlovę“. Taip skamba baigiamosios himno, skirto Švenčiausiajai Trejybei, eilutės. Tylėdama ji trokšta Dievo ir, atrodo, jaučia ankstyvojo gyvenimo vakaro artumą.
Ateina ir antroji dvasinė naktis. Elžbieta suserga Adisono liga, kankinusia visus metus iki mirties. Varginama skausmų ji ištaria: „Dievas yra ryjanti ugnis.“ Elzbieta džiaugiasi galėdama dalyvauti savo Mylimojo kančioje. „Siela, norinti tarnauti Dievui dieną ir naktį, yra atperkančioji, turinti atpirkti kitas.“ Ir toliau rašo: „Kenčiu savo kūne tai, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl Jo kūno, kuris yra Bažnyčia.“ (Kol 1, 24) Jos maistas – vykdyti Tėvo valią. Avinėlis gali ją vesti, kur tik nori. Ji nežiūri kelio, žiūri tik į ją vedančią piemenį. Kančioje ji toliau mokosi pamiršti save ir pasitikėti.
Kaip rašė savo paskutinių rekolekcijų užrašuose, Elzbieta „ėjo kryžiaus keliu“. Vienai draugei tarsi testamentą ji paliko žodžius: „Amžinybės šviesoje regime dalykus tokius, kokie jie yra. Ak, kaip tuščia pasirodo tai, kas nebuvo daroma su Dievu ir dėl Dievo.“ Nuo 1906 m. kovo iki lapkričio tęsiasi baisūs skausmai. Elzbieta troško kaip Marija stovėti po Kristaus kryžiumi ir vis labiau į Jį panėšėti. „Viskas praeina. Gyvenimo pabaigoje lieka tik meilė“, – pasakė ji likus kelioms dienoms iki mirties ir, žvelgdama į kryžių, tarė: „Mes taip vienas kitą mylėjome!“
1906 m. lapkričio 9 d, ištarusi: „Aš žengiu į šviesą, į meilę, į gyvenimą!“, Elzbieta mirė. Tačiau jos gyvenimo giesmė čia nenutrūko. Kone su pranašiška galybe dešimtmečiais skrieja šios karmelitės, kuriai tebuvo tik dvidešimt šešeri metai, meilėje įžvelgusios savo pašaukimą ir troškusios būti „Jo šlovės gyriumi“, žinia.
1984 m. lapkričio 25 d. Elzbieta paskelbta palaimintąja.
Elzbietos dvasingumas
Elzbietos mokymas labai paprastas ir pasiekiamas visiems. Jis remiasi Dievo žodžiu: „Eik su manim ir būk be priekaišto.“ (Pr 17, 1) „Pasilikite manyje.“ (Jn 15, 4) „Jei kas mane myli… apsigyvensime pas jį.“ (Jn 14, 23) „Tapti jo didybės šlove.“ (Ef 1, 11–12) Šie Šventojo Rašto žodžiai ją ypač įkvėpė ir išmokė gyventi su Dievu, būti „apsėsta“ minčių apie Jį. Pabusti meilėje ir viską daryti meilėje… Nenuleisti akių nuo Jo. Bet tam, kad nuolat gyventum su Dievu, būtina tyla. Ne tuščia tyla, bet tyla, pripildyta Dievo, tyla, kai Dievo pakerėtas netenki žado. Tai daugiau nei išorinė tyla, kuri negyvenantiems vienuoliško gyvenimo retai pasiekiama. Elzbieta mus moko atrasti vidinę tylą, kuri yra buvimas su Dievu, vidinę vienybę, kad pasaulio triukšmas netrukdytų su Dievu bendrauti.
„Magnificat“ redakcija
