01
03 /
2023
Vincentas Kadlubekas (Wincenty Kadłubek, apie 1150–1223) gyveno praėjus maždaug dviem šimtams metų po Lenkijos krikšto (996). Tuos kelis amžius truko įsiliejimo į lotyniškąją kultūros ir civilizacijos erdvę procesas (plito raštija, kūrėsi mokyklos ir kita). Jo laiku kraštas buvo pasidalijęs į kelias kunigaikštystes, tad V. Kadlubekui buvo svarbi ir lenkų žemių suvienijimo idėja.
Vaikystė ir studijos
Vincentas gimė tarp 1150 ir 1160 m. Karguve (Kargów, dab. Švento Kryžiaus vaivadija, pietų Lenkija). Nuo vaikystės daug mokėsi: iš pradžių netoliese esančioje Stopnicos mokykloje, vėliau – Krokuvos katedros mokykloje. Gavęs Krokuvos vyskupo Gedko ir kunigaikščio Kazimiero II Teisingojo materialinę paramą, po šventimų išvyko mokytis į Paryžių, paskui į Boloniją Italijoje, greičiausiai studijavo teisę, filosofiją arba mediciną. Dėl užsienyje įgytos patirties ir visapusiško išsilavinimo gavo magistro titulą. Tai gali reikšti, kad dėstė Krokuvos katedros mokykloje, tačiau tai patvirtinančių dokumentų nėra.
Veikla tėvynėje
Grįžęs į tėvynę, Vincentas Kadlubekas buvo Kazimiero II Teisingojo dvaro notaras, vėliau – kancleris, nors galėjo būti ir kunigaikščio kapelionas. Jis skleidė šv. Florijono kultą, kuris iki tol Krokuvoje ir Lenkijoje buvo nežinomas. Tuo metu pradėjo rašyti ir savo pirmąjį ir garsiausią kūrinį – „Lenkijos kroniką“, to meto literatūros šedevrą.
Po kunigaikščio mirties tapo Sandomiero koleginės bažnyčios kapitulos vyresniuoju. Nepaisant pasikeitusios veiklos vietos, neprarado ryšių su Krokuvos bendruomene ir toliau rašė Kroniką. Vyskupo Pelkos mirtis privertė jį po keliolikos metų grįžti į Krokuvą, nes, kaip paaiškėjo, tapo vienu iš pretendentų į Krokuvos vyskupo sostą, nors ir laikė save nevertu Bažnyčios tarnu.
Vyskupavimas
Vincentas Kadlubekas buvo pirmasis vyskupas Lenkijos istorijoje, kurį išrinko ne valdantysis kunigaikštis, o katedros kanauninkai. Jo išrinkimą 1208 m. kovo 28 d. patvirtino popiežius Inocentas III. Vyskupas Vincentas buvo radikalių reformų Lenkijos Bažnyčioje šalininkas, pasisakė už celibato įvedimą ir Bažnyčios nepriklausomybę nuo pasaulietinės valdžios. Taip pat dalyvavo ne viename sinode visoje Lenkijoje. Nesitenkindamas vien intelektualine veikla, užsiėmė pastoracija, evangelizavo šiaurinėje šalies dalyje gyvenančius pagonis ir rūpinosi krašto žmonių gyvenimo sąlygomis. Buvo laikomas pavyzdiniu vyskupu, mokėjusiu bendrauti ir su dvasininkija, ir su pasauliečiais.
Būdamas Krokuvos vyskupas, V. Kadlubekas dalyvavo ir Laterano IV susirinkime, kuris įvedė privalomą išpažintį ir velykinę Komuniją, uždraudė slapta sudaryti santuokas ir svarstė bažnytinės drausmės klausimus.
Vienuolystė
Dar būdamas Krokuvos vyskupu jis ypač rėmė vienuolynus – kai kuriems jų suteikė teisę rinkti dešimtinę. Po dešimties vadovavimo vyskupijai metų, popiežiui Honorijui III leidus, Vincentas atsistatydino iš pareigų ir įstojo į cistersų vienuolyną Jendžejuve (Jędrzejów). Laikydamasis vienuolyno taisyklių, paliko visą savo turtą ir, pasak šaltinių, basas nuėjo į vienuolyną. Ten jis praleido paskutinius penkerius gyvenimo metus, per kuriuos parašė ketvirtąją Kronikos dalį. Deja, netikėta mirtis nutraukė jo gyvenimo darbą. Vincentas Kadlubekas mirė prieš 800 metų, 1223 m. kovo 8 d.
Lenkijos kronika
Jo lotyniškai parašytą Lenkijos istoriją – Historia Polonica, arba Cronica Polonorum, – sudarė 4 knygos, apimančios laikotarpį iki 1202 m. Vincentas Kadlubekas laikomas pirmuoju lenkų istoriku. Jo Kronika, kaip jis pats sakė, parašyta iš meilės tėvynei ir antikinei literatūrai. Remdamasis Galo Anonimo kronikomis, jis užrašė Lenkijos istoriją nuo Meškos I iki Boleslovo III Kreivaburnio valdymo, pateikė žinių apie Boleslovo IV Garbanotojo ir Kazimiero II Teisingojo kovas su prūsais. Į politinių įvykių aprašymą buvo įterpti moralizuojami pamokymai, legendos. Šiandien mokslininkai abejoja Kadlubeko pateiktos istorijos patikimumu, tačiau labai vertina jo literatūrinius įgūdžius, teisės, retorikos ir filosofijos žinias. Kadlubeko kūrinys rašytas vadovaujantis XII a. taisyklėmis ir vertinamas ne kaip tikslus istorinis traktatas, bet kaip veikalas, kuriame informacija apie praeities faktus perpinta grožinės literatūros motyvais. Vincentas rašė turėdamas aiškią pagrindinę mintį. Jis grindė tezę, kad didžiausia vertybė tiek kiekvieno individo, tiek visos bendruomenės gyvenime yra tėvynės gerovė (salus patriae). V. Kadlubeko pasakojimai ir nuomonės formavo lenkų istorinę ir tautinę savimonę. Jis pirmas pavadino Lenkijos valstybę res publica. Pasak jo, Lenkija turi būti ne monarcho nuosavybė, o visuomenės, besivadovaujančios statutine teise ir renkančios savo valdovus, nuosavybė. Tad kūrinys padarė įtaką visai lenkų kultūros raidai ir laikomas nacionalinės literatūros paminklu.
Palaimintasis
Dėl to, kad cistersų vienuolynas, kuriame palaidotas palaimintasis, tikintiesiems buvo mažai prieinamas, jo kultas išplito tik XVI amžiuje. Jendžejuvo vienuolyno metraštyje užfiksuota virš 150 Krokuvos vyskupui priskiriamų stebuklų ir malonių, net prisikėlimų iš numirusiųjų. Jam priskiriami nuopelnai dėl Švenčiausiojo Sakramento garbinimo sklaidos ir amžinosios lempelės prie tabernakulio įvedimo.
Kai praėjus 400 metų po Vincento mirties buvo atidarytas jo kapas, skeletas ir drabužiai rasti labai geros būklės, o tai dar labiau sustiprino jo gerbimą. Po kelerių metų prasidėjo beatifikacijos procesas. 1764 m. popiežius Klemensas XIII paskelbė jį palaimintuoju. Relikvijos dabar saugomos Sandomiero katedroje ir Vavelio pilyje.
1964 m. Jendžejuve buvo švenčiamos pal. Vincento beatifikacijos metinės. Tuometinis Krokuvos arkivyskupas Karolis Voityla šia proga paskelbtame laiške rašė: „Laikau savo pareiga […] priminti didingą palaimintojo Vincento Kadlubeko, lenkų kultūros tėvo, asmenybę. Juk savo laiku, pirmaisiais mūsų istorijos šimtmečiais, jis buvo tuo nauju žmogumi Jėzuje Kristuje. Jis savo ir savo tautiečių gyvenimą kūrė pagal Evangelijos dvasią. Per tai jis ir šiandien mums parodo, kad krikščioniškoji kultūra ir jos nuolatinis atsinaujinimas remiasi žmogumi, kuris visa siela siekia įsišaknyti Jėzuje Kristuje. Tokio įsišaknijimo vaisius yra kilnus žmogiškumas, o pats didžiausias – šventumas.“
Parengta pagal diecezja.pl/biskupi-krakowscy/
ir kitų interneto svetainių informaciją.
