16
05 /
2014
GEGUŽĖS 16 D.
Palaimintasis Vladimiras Ghika (1873–1954 m.)
2013 m. rugpjūčio 31 dieną visuotinė Bažnyčia džiūgavo dėl dar vieno savo sūnaus iškėlimo į altorių garbę, dėl dar vieno nepaprasto tikėjimo ir krikščioniško gyvenimo pavyzdžio, kurį parodė rumunų princas Vladimiras Ghika, paskutiniojo Moldavijos karaliaus anūkas, Kristaus kunigas ir komunistinio režimo kankinys.
Vladimiras gimė 1873 metais Konstantinopolyje, jo tėvas buvo Rumunijos gynybos, vėliau užsienio reikalų ministras, o motina – prancūzų aristokratų šeimos atžala. Vaikas buvo pakrikštytas pagal graikų ortodoksų apeigas. Sulaukęs penkerių metų Vladimiras atvyko į Prancūziją, čia baigė mokyklą ir universitetą. Pasižymėjo aštriu protu, stipria valia ir plačiu akiračiu, domėjosi literatūra, filosofija, teise, medicina.
Po vidinių paieškų, sulaukęs 28 metų, Vladimiras Ghika perėjo į Katalikų Bažnyčią. Jau turėdamas filosofijos ir teisės daktaro laipsnius, pradėjo studijuoti teologiją – troško tapti kunigu, kad savo gyvenimą paskirtų Jėzui Kristui. Kristus esąs vienas, tad ir Bažnyčia turinti būti viena – šio motyvo vedamas Ghika tapo kataliku. Apie tai Vladimiras papasakojo popiežiui Pijui X, kuris patarė likti pasauliečiu, esą taip galįs pasitarnauti ortodoksų gražinimui į katalikybę.
Vladimiras Ghika pakluso popiežiui ir pasirinko meilės artimui kelią, tikėdamas, kad tai bus geriausias būdas apaštalauti. Tad nuo 1904 metų pradėjo slaugyti ligonius Salonikuose, Gailestingumo dukterų ligoninėje, o vėliau įkūrė medicinos centrą Bukarešte. Per antrąjį Balkanų karą 1913 metais įsteigė ligoninę cholera sergantiems ir dirbo čia iki tikro išsekimo. Tokia pat herojišką artimo meilę parodė ir per I Pasaulinį karą.
Tačiau kvietimą kunigystei savo širdyje Vladimiras jautė nuolatos, todėl 1922 metais grįžo į Prancūziją, vienuolyne pradėjo ruoštis kunigystei. Vladimiras Ghika buvo gerai žinomas žmogus Prancūzijoje ir už jos sienų: ir dėl savo kilmės, ir dėl asmeninio atsivertimo kelio, ir dėl aktyvaus bendradarbiavimo su įvairiais prancūzų dienraščiais, ne vien katalikiškais. Ghika taip pat išleido keletą dvasinio pobūdžio, krikščioniškų apmąstymų knygų.
1923 metais, jau užbaigęs penktąją dešimtį, su popiežiaus Pijaus XI palaiminimu princas Vladimiras buvo įšventintas į kunigus Paryžiuje, beje, dalyvaujant Europos karališkųjų šeimų atstovams. Vėliau savo „Apmąstymuose“ Vladimiras Ghika rašė, kad tą dieną dvasioje išgirdęs Jėzaus žodžius: „Kunige, kaip išdrįsi aukoti mane, visiškai ir iš tikro, jei pats nebūsi savęs iš tikro ir visiškai paaukojęs?“
Su kunigyste prasidėjo naujas Vladimiro Ghikos gyvenimo periodas. Atsisakęs savo palikimo dalies, Ghika troško pilnai atsiduoti Dievui, būdamas tarp pačių vargingiausių, tarp ateistų, piktžodžiautojų. Jis apsistojo netoli Paryžiaus, pačiame „raudonųjų žibintų“ kvartalo centre, ir viename barake atidarė koplyčią, kurioje išstatė Švenčiausiąjį Sakramentą. Jo ramumas, gerumas, jo maldos dvasia ir meilė Jėzui ne vienos širdies duris atvėrė Dievui. Įveikus pirmą nepasitikėjimą, aplink jį pradėjo burtis politiniai pabėgėliai, apleistieji, gatvės vaikai.
Apie tai išgirdęs Paryžiaus arkivyskupas paskyrė Vladimirą Ghiką vienos užsieniečių bažnyčios rektoriumi, nors pats Vladimiras to ne itin norėjo. Paradoksas – pasitraukęs iš aukštosios visuomenės, Vladimiras Ghika sugrįžo į ją pro kitas duris, šį kartą jau ne kaip kilmingasis, o kaip Dievo žmogus, su kuriuo nori susitikti menininkai, politikai, intelektualai – tokie kaip poetas, dramaturgas, diplomatas Polis Klodelis (Paul Claudel) ar rašytojas, Nobelio premijos laureatas Fransua Morijakas (Francois Mauriac).
Asmeniškai Ghiką pažinojęs popiežius Pijus XI nusprendė, kad tai tinkamas žmogus atstovauti jam Japonijoje, imperatoriaus dvare, vėliau Buenos Airių, Manilos ir Budapešto eucharistiniuose kongresuose – greta kardinolo Eugenijaus Pačelio (Eugenio Pacelli), būsimojo popiežiaus Pijaus XII. 1939 metais Vladimiras nuvyko į Rumuniją aplankyti savo giminių ir sukrėstas vargingos situacijos tuoj nusprendė pasilikti čia ir vykdant dvigubą misiją: nešti Kristų ir padėti tiems, kuriems reikia pagalbos, pirmiausia politiniams kaliniams. Kunigas Vladimiras pasirinko apaštalauti kaimuose ir miesteliuose, nepaisant kreivų komunistinio ar nacistinio režimo žvilgsnių. Jis liko Bukarešte ir 1944 metais, kai miestas buvo labai bombarduojamas. Pasak liudytojų, kunigo Vladimiro tikėjimas ir žodis buvo tokie stiprūs, kad po trumpo susitikimo galėjo paraginti atsiversti daug metų Dievą pamiršusį žmogų.
Kai 1948 metais Rumunijoje įsigalėjo komunistinis režimas, Ghika nusprendė likti šalyje, nors nesunkiai galėjo išvažiuoti. Toliau drąsiai tęsė apaštalinę veiklą: mokė, krikštijo, lankė ligonius. Čiaučesku (Ceaucesco) režimo policija jį šnipinėjo, paskui areštavo, tačiau neįbaugino. Galiausiai 1952 metų lapkričio 19 dieną buvo areštuotas dar kartą, teisiamas „liaudies tribunole“ ir nuteistas 30 metų įkalinimo, nors jau buvo beveik 80-ies. 1954 metų gegužės 17 dieną Vladimiras Ghika mirė, iškentęs daug patyčių ir kankinimų, tačiau nepraradęs tikėjimo.
Parengta pagal Vatikano radijo informaciją
