01
09 /
2011
Kunige, pašventink mano žvakes, kryželį, mašiną, paminklą, namus, biurą, parduotuvę, laivą, šautuvą, lėktuvą, gatvę, tiltą… Skamba įdomiai, jeigu ne keistai, o dažnai net šventvagiškai, ar ne? Ką visa tai reiškia? Kitados šito, tik mandagiau, ir paklausiau panelės, atėjusios paprašyti, kad pašventinčiau jos medalioną. Įsižeidė dėl klausimo. Gal todėl, kad nežinojo atsakymo, o jei ir žinojo, nenorėjo sakyti. Buvo ir kita įsižeidusi ponia, kai nesutikau „pašventinti“ liaudies meno darbelių – raganaičių, kurios turėjo saugoti jos namų židinio jaukumą. Ką visa tai reiškia?
Terminai
Pirmiausia dėl terminų. Tikiuosi, kad jie turėtų padėti paaiškinti mūsų temą. Labai norėčiau linkėti, kad šie terminai, liudijantys mūsų supratimą, taptų ne tik kunigų, bet ir kiekvieno tikinčiojo (o ir netikinčiojo) savastimi.
Šventina vien tris kartus šventas, švenčiausias Dievas. Jis – šventumo šaltinis. Ir tai atlieka Šventoji Dvasia. Kaip sakydavo vienas mano profesorius, Šventoji Dvasia nieko daugiau nesugeba, tik šventinti. Todėl pašventinama Eucharistijos Duona ir Vyno taurė…
Įšventinami (lotyniškai ordinatio, įvedami į grupę, į kolegiją, į ordiną, tai yra tam tikru būdu, tam tikra tvarka gyvenančiųjų ir veikiančiųjų grupę) vyskupas, kunigai, diakonai.
Konsekruojama (lotyniškai consecratio, išėmimas iš kasdienio naudojimo ir paskyrimas šventam veiksmui) Eucharistinė duona ir vyno taurė, įšventinamieji Bažnyčios tarnai, kai tai siejama su Šventosios Dvasios veikimu.
Dedikuojamas (lotyniškai dedicatio, paskyrimas nuolatiniam Dievo garbinimui) altorius ir bažnyčia.
Paruošiama (lotyniškai praeparatio, sumaišomas alyvų aliejus ir kvapnus balzamas bei kalbama malda) šventoji Krizma, naudojama Krikštui, Sutvirtinimui, Įšventinimui ir altoriaus bei bažnyčios dedikavimui.
Ir pagaliau palaiminama (lotyniškai benedictio, paraidžiui, gerai kalbėti, atsiliepti teigiamai) visa kita. Viskas kas Dievo Kūrėjo ir žmogaus, jo bendradarbio, sukurta, gali būti palaiminta ir yra laiminama.
Reikėtų neužmiršti, kad mūsų samprata apie palaiminimą labai vienaprasmiška. Net jei vietoj „šventinti“ sakytume „laiminti“. „Palaiminti“ reiškia gerai atsiliepti apie Dievą ir apie žmogų bei jo veiklą ar veiklos vaisių. Dievas ir žmogus bei kūrinija palaiminime niekada neatsiejami. Lotyniškai visada sakoma benedictus Deus (palaimintas Dievas) ir benedictus obiectus (palaimintas objektas). Kai kurios modernios kalbos, tarp jų ir lietuvių, šias dvi palaiminimo kryptis išreiškia skirtingais terminais. Kalbant apie Dievą sakoma, kad Dievas yra šlovinamas, pašlovintas, garbinamas, pagarbintas, pagirtas, giriamas, o kalbant apie žmogų ar daiktus – palaimintas. Kūrinija kreipiasi į Dievą, Jį šlovina ir šitaip išpažįsta Jį Viešpačiu ir visų palaiminimų, visokios palaimos Šaltiniu. Taigi kalbant apie palaiminimus kaip apie liturginį veiksmą, neužmirština, kad tai – Dievo šlovinimas ir Jo teikiamas palaiminimas.
„Šventoji Motina Bažnyčia yra įsteigusi sakramentalijas. Tai šventi ženklai, kuriais, panašiai kaip sakramentais, išreiškiamas ir Bažnyčios prašymu gaunamas ypatingas dvasinis poveikis. Sakramentalijomis žmonės parengiami priimti svarbiausią sakramentų poveikį ir pašventinamos įvairios gyvenimo aplinkybės“, skelbia Vatikano II Susirinkimas (Sacrosanctum Concilium, 60).
Nurodydamas peržiūrėti sakramentalijas, Vatikano II Susirinkimas troško, kad tikintieji galėtų dalyvauti sąmoningai, aktyviai ir visiškai, kad jos būtų apvalytos nuo visų tų ženklų, kurie, bėgant laikui, padarė nesuprantamą jų prasmę ir tikslą. Susirinkimas taip pat nurodė, kad sakramentalijų būtų nedaug, kad jų šventimui vadovautų vyskupas, taip pat, kad būtų numatytos kai kurios sakramentalijos, kurių šventimui vadovauti galėtų pasauliečiai. Šių nurodymų pagrindu 1984 m. Dieviškojo kulto kongregacija parengė, o Jonas Paulius II savo apaštaline galia aprobavo „Palaiminimų tvarkos“ knygą, kuri Lietuvoje dar nėra išleista.
Palaiminimas yra Dievo šlovinimas ir maldavimas
Norint suprasti palaiminimų reikšmę, pirmiausia būtina pastebėti, kad jie neturi nieko bendra su magija, su kurios pagalba norima pasiekti, kad dievas (dievai) įsikištų į pasaulio realybę. Kiekvienu palaiminimu pirmiausia yra šlovinimas Dievas Kūrėjas ir visokios palaimos teikėjas, Jam už visa dėkojama.
Asmenų, daiktų ar veiklos realybės palaiminimas giliausia prasme visada yra šlovinimo forma išreiškiamas maldavimas, kad Dievas atmintų. Taigi palaiminimo esmė – atminimas. Kupina dėkingumo Bažnyčia atmena tai, kad žmonės ir visi daiktai jau yra palaiminti pačiu sukūrimo ir atpirkimo faktu, už tai šlovina savo Dievą. Dievas savo palaimą skleidžia nuolat ir jau vien tuo, kad leidžia savo sukurtajam pasauliui egzistuoti. Tokia palaima yra Jo buvimas pasaulyje, pasilikimas jame, rūpinimasis juo. Tačiau savosios palaimos viršūnę Dievas parodo savo Sūnaus, tapusio žmogumi, Velykų slėpiniu. Dieviškoji palaima reiškia nuolatinį išgelbėjimo dovanojimą per Kristaus mirtį ir Prisikėlimą. Kai Bažnyčia švenčia palaiminimus, ji meldžia, kad Dievas leistų pajusti savo gerumą ir geranoriškumą, tai yra palaiminimą, kurį padovanojo mums Kristus per Šventąją Dvasią. Toks palaiminimas teikia išgelbėjimą asmeniui, o drauge tarnauja ir visos Dievo tautos Bažnyčios gyvasčiai.
Dar kartą pabrėžkime, kad liturginis palaiminimas turi dvigubą reikšmę – tai Dievo šlovinimas ir išgelbėjimo dovanos žmogui maldavimas. Šita išgelbėjimo dovana persmelkia visą žmogaus kasdienybę. Pats pajutęs Dievo geranoriškumą, žmogus tokiu pačiu geranoriškumu persmelks pasaulį, kuriame gyvena ir veikia. Šitaip jis pats taps Dievo palaimos nešėju.
Palaiminimas yra ženklas
Palaiminimai tuo pačiu būdu kaip ir sakramentai paruošia žmones vaisingai priimti dievišką malonę ir tuo pat metu garbinti Dievą bei mylėti savo artimą. Todėl jie vadinami „sakramentalijomis“, tai yra šventais, sakraliais ženklais. Bažnyčioje sakramentų ir sakramentalijų liturgija padaro, kad beveik kiekvieną tikinčiųjų gyvenimo įvykį pašventintų Dievo malonė, plaukianti iš Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo Velykų slėpinio, iš kurio kyla visa sakramentų ir sakramentalijų galia. Beveik kiekvienas garbingas naudojimasis medžiaginiais dalykais gali būti nukreiptas į žmogaus šventinimą ir Dievo garbinimą (plg. Sacrosanctum Concilium, 61).
Norėdami teisingai suprasti palaiminimus, pirmiausia turime suvokti pasaulį teigiamai, tai yra matyti, kad visa, kas sukurta, yra gera (plg. Pr 1, 31 arba 1 Tim 4, 4). Visas sukurtasis pasaulis yra gerojo Dievo apsireiškimas, Jo meilės siūlymas ir dovanojimas, vieta, kur jaučiamas Jo buvimas, Jo artumas. Dievas žmogų paskyrė savo bendradarbiu, tad ir visa žmogaus veikla, kuri neprieštarauja Dievo tvarkai, visi jo sukurti dalykai yra tokios Dievo palaimos ženklai.
Tikėjimas žmogui rodo, kad visa kūrinija yra paliesta blogio ir todėl joje jaučiama nuodėmė, kančia, mirtis. Apaštalas Paulius labai vaizdingai tai atskleidžia: „Kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina.“ Ji dar turės būti išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę (plg. Rom 8, 21). Kaip matome, blogis ir nuodėmė nėra amžini. Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu jau pasiekta pergalė prieš mirtį ir nuodėmę, pasaulis jau yra išgelbėtas, jau prasidėjo nauja kūrinija. Garbingasis Prisikėlusiojo kūnas yra niekuo nepakeičiama garantija, kad pasaulis bus ištobulintas. Viso to Bažnyčia moko švęsdama daugybę savo palaiminimų. Kaip atminimo ženklai jie turi parodyti palaiminimą, kuris padovanotas per sukūrimą ir atpirkimą, kaip pažadėtosios realybės ženklai, jie nukreipia mūsų žvilgsnius į naują kūriniją Dievo amžinume.
Palaiminimai yra teikiami žmonėms ir materialiems daiktams. Laiminamas žmogus turi pripažinti, kad jis yra nuolat palaikomas dieviškojo gailestingumo ir kad jis yra atpirktas Kristaus. Materialūs dalykai, tiek natūralūs, tiek pagaminti, palaiminimu siejami su žmogumi, kuris jais naudosis. Jie yra Dievo palaiminimo ženklas jo gyvenime. Juo labiau materialios gėrybės svarbios žmogui, juo didesnę įtaką turi. Jos gali pagelbėti, gali ir kenkti. Palaiminimas niekaip nepakeičia materialaus daikto esmės. Atvirkščiai, palaiminimu siekiama įvardyti tikrą daikto prigimtį ir sureikšminti bei įvertinti materijos svarbą. Materialiose gėrybėse atpažįstamas Kūrėjo palaiminimas. Jis turi pakviesti šlovinti Dievą už sukūrimą ir pašventinantį atpirkimą. Palaiminimai nekonsekruoja, tai yra neišima daikto iš jo natūralaus naudojimo aplinkos. Palaiminimas patvirtina Dievo meilę visai kūrinijai ir Jo rūpestį visais konkrečiais žmogaus gyvenimo įvykiais. Palaiminimai nori akivaizdžiai parodyti, kad visos materialios gėrybės gali patarnauti žmogaus išgelbėjimui. Šitaip atsiskleidžia, kad kiekvienas palaiminimas yra skirtas žmogui. Visa, kas žmogus yra ir ką turi, yra Dievo dovana. Štai kodėl žmogus turi išmokti dėkoti už viską melsdamas tolesnės palaimos.
Palaiminimas yra liturginė tikėjimo išraiška
Palaiminimai yra regimi neregimos Dievo gailestingumo malonės ženklai, todėl yra tikėjimo ženklai. Tikėjimas čia yra svarbiausias dalykas. Kiekvienas, kuris švenčia palaiminimus, turi pripažinti Dievo galybę ir Šventojoje Dvasioje per Kristų gautą išgelbėjimą. Tik tikinčiam žmogui Bažnyčios palaiminimas gali liudyti, kad pasaulis yra palaimintas. Tik tas, kuris tiki, tik tas, kuris pasitiki Dievo galybe ir viliasi išgelbinčia Kristaus galia, gali įsijungti į užtariančią Bažnyčios maldą ir tik šitaip gali patirti paties Dievo palaiminimą. Tik gyvo tikėjimo žmonėms palaiminimai turi prasmę ir yra reikšmingi. Kur stinga tikėjimo, ten nebus suprastas nei palaiminimo tikslas, nei maldos prasmė. Palaiminimas be tikėjimo visiškai praranda vertę. Čia viskas tampa magija: padariau tai, kad turėčiau trokštamą tikslą, kad užsitikrinčiau Dievo pagalbą…
Dar kartą prisiminkime minėtąjį Vatikano II Susirinkimą: „Sakramentai skirti žmonėms šventinti, Kristaus kūnui ugdyti, pagaliau Dievui garbinti; būdami ženklai, jie tarnauja ir mokymui. Jie ne tik remiasi tikėjimu, bet tą tikėjimą žodžiais ir daiktų bei veiksmų kalba gaivina, stiprina, išreiškia, todėl vadinami tikėjimo sakramentais. Jie ne tik suteikia malonę, bet jų šventimas taip pat geriau parengia tikinčiuosius vaisingai priimti tą malonę, deramai garbinti Dievą ir įgyvendinti artimo meilę“ (Sacrosanctum Concilium, 59). Tai tinka ir kalbant apie palaiminimus. Palaiminimas gaivina žmogaus tikėjimą. Kaip ženklas jis stiprina ir gilina tikėjimą, dar giliau suvienydamas tikintįjį su Dievu ir su kitais tą patį tikėjimą išpažįstančiais (šeima, tikinčiųjų bendrija). Palaiminimai, susiję su švenčiamais sakramentais, pavyzdžiui, vandens palaiminimas per Krikštą ar per tam tikras šventes, pavyzdžiui žvakių palaiminimas Viešpaties paaukojimo (Grabnyčių) šventės proga yra ypač reikšmingi, nes įveda į esminius mūsų tikėjimo slėpinius.
Visa Bažnyčia kaip tikinčiųjų bendrija yra bendruomenė, kuri tiki, todėl yra palaiminta ir Dievo palaiminimo nešėja. Šitą misiją Prisikėlusysis padovanojo kaip Šventosios Dvasios dovaną. Todėl kai Bažnyčia švenčia palaiminimus, ji tai atlieka Kristaus vardu ir Šventosios Dvasios galia. Šitaip ji šlovina Dievą ir dėkoja Jam. „Bažnyčios prašymu gaunamas ypatingas dvasinis poveikis (plg. Sacrosanctum Concilium, 60).
Palaiminimo esmė yra Dievo šlovinimas ir Bažnyčios užtarimo malda. Todėl palaiminimas niekada nėra privatus, bet visada viešas, liturginis Bažnyčios veiksmas. Kiekvienas krikščionis per Krikštą ir Sutvirtinimą gauna kunigystės (vadinamos visuotine krikščionių kunigyste) galią. Jis pats šitokiu būdu yra Dievo palaimintas. Todėl privalo savo kasdienybėje atlikti tai, kas jam privalu kaip Bažnyčios nariui – laiminti. Kiekvienas krikščionis privalo nuolat šlovinti Dievą ir Jam dėkoti už išgelbėjimo dovaną ir melsti, kad Jis padėtų ir gelbėtų. Todėl ne tik tarnaujančios kunigystės, bet ir visuotinės kunigystės dalininkai – kiekvienas krikščionis – gali atlikti palaiminimus (pavyzdžiui, tėvai savo vaikams). Vyskupai ir kunigai ypatingu būdu dalyvauja Kristaus tarnystėje. Todėl jie vadovauja savo bendruomenių ar viešojo gyvenimo įvykių palaiminimams. Diakonas ar pasaulietis gali vadovauti bendruomenių palaiminimams, jei tam įgalioja vyskupas.
Kai krikščionis laimina, jis su dėkingumu ir šlovinimu atsiliepia į nuolatinį Dievo palaiminimą. Tačiau iš šio dėkingo palaiminimo ištrykšta natūralus maldavimas, kad Dievas laimintų ir ateityje. Krikščionis žino, kad Dievas yra vienintelis palaiminimo teikėjas. Kiekvienas žmogaus ištartas palaiminimo žodis yra dalyvavimas Dievo palaiminime per Kristų Šventojoje Dvasioje. Kartu su šventuoju Augustinu primenu, kad Kristus laimina, kai Bažnyčia laimina.
Ką visa tai reiškia? Būk pašlovintas Dieve, visokios palaimos šaltini!
Kun. Artūras Kazlauskas
