01
11 /
2011
Tegul jums šypsosi Viešpats!
Būk pašlovintas, Dieve, visokios palaimos šaltini! Bažnyčia, o drauge su ja ir kiekvienas krikščionis visą savo gyvastį supranta tik šitaip. Jei gyvenimą vadiname kelione, tai liturgiją pavadinkime stabtelėjimu, kad pasisemtume išminties ir jėgų keliauti toliau. Ankstesniuose „Magnificat“ numeriuose jau aptarėme, kas yra palaiminimai, kas gali būti laiminama, o šiandien pakalbėkime apie palaiminimo akto vyksmą.
Pirmiausia reikia priminti, kad liturgija visada yra viešas visos Bažnyčios aktas. Ydinga kalbėti apie „mano mišias“ ar „mano kūdikio krikštą“, „kad nebūtų pašalinių“. Lygiai toks pat magijos tvaiką nešantis būtų „nunešiu žvakes, nuvarysiu mašiną, kad pašventintų“. Nunešiau, nuvariau nešventą, po kiek laiko atsiimu šventą… Bažnyčia yra Kristų tikinčiųjų bendrija, tad kiekvieną liturginį aktą ji ir atlieka. Ir palaiminimas negali būti švenčiamas be bendruomenės. Jei nedalyvauja bent vienas tikintysis, niekas nieko nelaimina. Čia prisiminkime Kristaus pažadą, kuris primena Bažnyčios (graikiškai ekklezia – susirinkimas, surinkimas) slėpinį: „Kur du ar trys susirenka mano vardu, ten ir aš esu tarp jų.“ (Mt 18, 20) Vadovauja palaiminimo aktui tie, kuriems bendruomenės yra pavestos – vyskupas ar kunigai. Juk įšventinimas yra sakramentinis ženklas Kristaus, esančio drauge su savo tauta. Tačiau, jei nėra vyskupo ar kunigų, vadovauti palaiminimui gali diakonas. Jei nėra nei jo, palaiminti gali pasauliečiai, kuriems pavedama rūpintis bendruomenėmis. Kiekvienas krikščionis yra dalininkas Kristaus kunigystės, gautos Krikštu ir Sutvirtinimu, tad tėvai gali laiminti savo vaikus, katechetai – savo ugdytinius.
Mūsų „Palaiminimų tvarkos“ knyga pateikia skirtingus tekstus, kai palaiminimui vadovauja įšventintas Bažnyčios tarnas ar pasaulietis. Yra numatomi skirtingi pasisveikinimai, nevartojamas sveikinimasis „Viešpats su jumis“, bet, pavyzdžiui, „Tebūnie pašlovintas Viešpats!“ Keista (nes kitose liturgijos knygose yra kitaip, pvz., tėvai ir krikštatėviai kryželiu pažymi savo vaikų kaktas Krikšto liturgijoje), bet pasauliečiams nenumatomi jokie palaiminimo ženklai. Jie neuždeda rankų ant laiminamų asmenų galvos, neperžegnoja. Tik tokie skirtumai…
Palaiminimo liturgija turi savo struktūrą. Kad geriau ją suprastume, pateiksiu šeimos palaiminimo namuose liturgijos pavyzdį.
Įžanga. Pasisveikinama, sukuriama palaiminimo aktui tinkama vidinė ir išorinė atmosfera. Primenama, ko norima šiuo aktu. Tarsi pasakoma „stabtelėkime, įsižiūrėkime į situaciją mūsų tikėjimo šviesoje“.
Visi persižegnoja, vadovui tariant:
„Vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Visi: „Amen.“ Vadovas sveikinasi šiais ar panašiais žodžiais: „Ramybė šiems namams ir visiems jų gyventojams.“
Visi atsako: „Ir su tavimi.“
Vadovas kreipiasi į susirinkusiuosius šiais ar panašiais žodžiais: „Mielieji, Kristus, gimęs iš Mergelės Marijos ir apsigyvenęs tarp mūsų, teateina ir teapsigyvena šiuose namuose ir tepalaimina juos savo buvimu. Tegyvena Jis su jumis, testiprina jūsų brolišką vienybę, dalindamasis su jumis jūsų džiaugsmu, guosdamas jus skausmo valandą. Tebus Jo mokymas ir Jo pavyzdys jūsų gyvenimo kelrodis. Tegul šie namai bus meilės židiniu, skleidžiančiu Kristaus šilumą.“
Tada skaitomas Šventasis Raštas. Biblijos tekstai geriausiai atskleidžia, kas yra palaiminimas. Skaitydami juos, krikščionys mokosi savo tikėjimo. Pasirenkamos šios ištraukos: Lk 10, 5–9; Pr 18, 1–10; Mk 1, 29–30; Lk 10, 38–42; Lk 19, 1–9; Lk 24, 28–32.
Psalmė. Tai tarsi mūsiškis atliepas į girdėtuosius Šventojo Rašto žodžius. Psalmės yra ypatingi poezijos kūriniai. Juose Dievo žodis tampa mūsų žodžiu. Mūsų žodis yra Dievo žodis.
Homilija. Vadovas aiškina girdėtuosius Šventojo Rašto žodžius, moko juos įgyvendinti.
Maldavimai. Visi drauge meldžiame palaimos: Tekyla mūsų malda į Dievo Sūnų, dangaus ir žemės Viešpatį, kuris savo Įsikūnijimu pasistatė savo palapinę mūsų tarpe. Kiekvieną maldavimą visi palydi žodžiais: „Pasilik su mumis, Viešpatie.“
„Viešpatie Jėzau Kristau, kartu su Marija ir Juozapu pašventinęs šeimos gyvenimą, ateik apsigyventi su mumis šiuose namuose ir būk mūsų svečias, garbinamas visais mūsų darbais. Tu esi pamatas, ant kurio kiekvienas statinys auga kaip šventovė, leisk visiems šių namų gyventojams sukurti ramybės Tavo Dvasioje buveinę. Tu išmokei savo mokinius statyti namus ant uolos, padaryk, kad ši šeima, klausydama Tavojo Žodžio, išvengtų nesantaikos ir visa širdimi Tau tarnautų. Tu savo neturtu ir džiugesiu priėmei bičiulių svetingumą, padaryk, kad visi, neturintys pastogės, taip pat ir su mūsų pagalba surastų namus, vertus namų vardo.“
Palaiminimo malda. Neužmirškime, kad palaiminimas yra skiriamas ne daiktams, bet žmonėms, kurie daiktais naudojasi. Vadovas kviečia: „Melskimės.“ Po trumpos tylos kalba maldą: „Palaimink, Viešpatie, savo sūnus ir dukteris, šiandien besidžiaugiančius šiais namais, ir pagelbėk jiems; kai jie bus tarp šių sienų, tesuras Tavyje prieglaudą, kai išeis, būk jų bendrakeleivis, kai vėl čia sugrįš – būk jų svečias ir bičiulis; tada, kai pasibaigs jų dienos, tebus priimti į buveinę, kurią Tu pats jiems paruošei savojo Tėvo namuose. Jam garbė per amžių amžius.“
Visi: „Amen.“
Palaiminimo ženklai. Vadovas palaimintu vandeniu apšlaksto žmones ir namus sakydamas: „Šio palaiminto vandens ženklu atnaujink mumyse, Tėve, priklausomybę Kristui, mūsų tvirtybės pamatiniam akmeniui ir sujungiančiam Tavo meilėje mūsų kertiniam akmeniui.“
Šis apšlakstymas, kaip akivaizdu, yra ne magiškas šventinimo ženklas, bet Krikšto atminimas. Juk Krikštas mus pašventina ir neišardomai sujungia su Dievu Kristuje. Kas nors pakabina kryžių ar kitą šventą paveikslą tinkamoje vietoje, vadovui sakant: „Šis paveikslas tebus čia tikėjimo liudytojas ir dieviškosios palaimos ženklas.“
Kai pradėjau studijas Romoje, negalėdavau atsistebėti, kad parduotuvėlėse ar „supermarketuose“, policininko „būdelėse“ ar bankuose, pagaliau automobiliuose kabo kryželiai… Tik vėliau supratau, kad jie – palaiminimo ženklai…
Palaiminimas ir pabaiga. Dar kartą primenama, ką reiškė šis palaiminimo aktas. Grigorijus Kanovičius vieną iš savo romanų pavadino „Nusišypsok mums, Viešpatie“ (Leidykla „Tyto Alba“, 1996). Romano pavadinimas – Šventojo Rašto parafrazė. Brangūs mūsų skaitytojai, noriu linkėti Aarono žodžiais, kuriais jis laimino izraelitus Naujųjų metų proga. Šis palaiminimas yra numatomas ir mūsų liturgijose:
„Telaimina ir tesaugo jus Viešpats! Teleidžia Viešpats šviesti jums savo veidą ir tebūna jums maloningas! Tepažvelgia Viešpats į jus maloniai (tegul šypsosi (?!) ir tesuteikia ramybę!” Būkit laimingi – palaiminti – tegul Jums šypsosi Viešpats!
Kun. Artūras Kazlauskas
