01
07 /
2017
Jau kelios dienos, kai Lietuvoje turime antrą Palaimintąjį. Arkivyskupas Teofilius Matulionis jau užtaria mus šventųjų ir palaimintųjų būryje. Kartais atrodo, kad paskelbimas Palaimintuoju tarsi apvainikuoja visą žmogaus gyvenimą. Palaimintasis, jau įėjęs į paslaptingą būrį, gali sau ramiai ilsėtis Dievo šlovės spinduliuose. Tačiau ar taip iš tiesų yra, ar palaimintieji, o vėliau šventieji negali ir neturi būti aktualūs mūsų dienoms?
Bažnyčios Tradicijoje būta įvairių šventumo sampratų bei formų – pradedant kankinystės liudijimu, vienuolinio gyvenimo išraiškomis, kartais nustelbiančiomis pasauliečiams skirto šventumo paieškas. Galiausiai Vatikano II susirinkimas iškėlė visuotinio pašaukimo į šventumą sampratą, kad šventumas nėra nepasiekiama kartelė. Tai visos žmonijos programa. Palaimintieji ir šventieji Dievo dovanojami tam, kad neštų šviesą ir tiesą. Ne nuo savęs, bet nuo To, kuris apdovanoja šventumo kvapsniu. Šiandien įprasta, kad žmogus pirmiausia skelbiamas palaimintuoju, paskui šventuoju. Palaimintasis skirtas tai tautai, tai vietai, tam regionui, kuriame buvo paskelbtas. Šventasis – pavyzdys visai Bažnyčiai. Taigi, turėdami prieš akis palaimintąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį, neturime sustoti. Jo era, jo darbas dar tik prasideda. Be abejo, jo užtarimu mes gausime daug malonių. Svarbu, kad jos būtų paliudytos, nepaliktos paslaptyje.
Teofilius Matulionis gimė Rytų Aukštaitijoje 1873 m. birželio 22 d., pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Mirus motinai, našlaičiai liko trys vaikai, tarp jų ir būsimasis arkivyskupas. Namuose pramoko skaityti lenkiškai ir lietuviškai. Vėliau mokėsi privačiai, o nuo 1887 m. – Daugpilio realinėje gimnazijoje. Baigęs penkias klases 1891 m., aštuoniolikmetis jaunuolis įstojo į Petrapilio kunigų seminariją. Kunigu įšventintas 1900 m. kovo 4 d., nes, suabejojęs pašaukimu, iš seminarijos buvo išstojęs ir vėl priimtas po trejų metų. 1900 m. kun. T. Matulionis paskiriamas vikaru į Varaklianų parapiją, bet netrukus perima klebono pareigas Bikavos parapijoje (Latvija, Latgalos regionas). Vietinė aristokratija nelabai palankiai priėmė jaunąjį kleboną, bet Bikavoje jis vis dėlto tarnavo beveik 9 metus. Nepaklusęs caro valdžios išleistam įstatymui, draudžiančiam katalikų kunigui krikštyti kūdikį, jei vienas iš tėvų yra katalikas, o kitas stačiatikis, kun. Teofilius buvo atleistas iš klebono pareigų, nušalintas nuo bažnytinių pareigų, negalėjo viešai vadovauti pamaldoms ir privalėjo nuolat būti prie Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčios įsikūrusiame vienuolyne. Atlikęs bausmę 1910 m. kun. Teofilius skiriamas Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčios vikaru. Jam pavesta organizuoti Švč. Jėzaus Širdies parapiją (už Nevos Vartų) ir rūpintis šventovės statyba. Faktiškai nuo 1911 m. kun. Teofilius vadovavo šiai parapijai, tačiau tik 1918 m. buvo paskirtas jos klebonu. Po 1917 m. Spalio revoliucijos Rusijoje valdžią paėmus komunistams, kunigų sielovadinei veiklai imta visaip trukdyti. 1923 m. kun. T. Matulionis kartu su vyskupu Jonu Ciepliaku ir 15 kitų Peterburgo kunigų nuteisiamas trejus metus kalėti. Kun. Teofilių pasodino į Maskvos kalėjimą. Kunigas Teofilius Matulionis 1923 metais nuteisiamas trejiems metams. Daugiau nei mėnesį laikomas Butyrkų kalėjime, vėliau pervežamas į Sokolnikų pataisos namus. Dirba pačius paprasčiausius darbus daržuose. Keletą kartų rašo malonės prašymus, bet jie netenkinami. Tačiau tikintiesiems nuolat reikalaujant ir tuo metu nuteistų katalikų dvasininkų likimais nuolat domintis Vatikanui, 1925 m. vasario 25 d. kunigas Teofilius Matulionis išleidžiamas į laisvę. Tik neilgam. 1929 m. vasario 9 d. kunigas Teofilius Matulionis konsekruojamas vyskupu. Saugumo organai to nežinojo, tačiau laikė jį turinčiu autoritetą tarp tikinčiųjų ir pasauliečių, todėl įvairiais būdais stengėsi patraukti savo pusėn. Tačiau kunigas buvo neperkalbamas. 1929 m. lapkričio 29 d. vyskupas Matulionis vėl suimamas, beveik metus laikomas Leningrado kalėjime be teismo. Tardomas. Tačiau ir tuomet vyskupas nesutinka daryti jokių kompromisų su sąžine ir ryžtasi kentėti tiek, kiek Dievas duos. Vyskupui be teismo atseikėjama dešimt metų. Bausmę, praktiškai vien už tai, kad yra dvasininkas, turi atlikti Solovkų salose. Sakoma, kad tuo metu čia kalėjo 34 kunigai. Kalinimo sąlygos buvo sunkios. Kalinius vargino įvairios darbo prievolės. Pavyzdžiui, per dieną reikėdavo išgrįsti 50 metrų kelio, skirto arkliams su vežimais važinėti; prikirsti šakų, jas iškloti ir apiberti žemėmis, kurių miške taip sunku prikasti; arba prinešti iš miško malkų. Silpnesniesiems buvo liepiama pririnkti tam tikrą normą grybų ar uogų. Sekmadieniai nešvenčiami, poilsio diena – penktadienis. Tačiau katalikai, ir ypač kunigai, vis tiek švęsdavo sekmadienius, o dirbdavo tuomet, kai kiti ilsėdavosi. Kaip katakombų krikščionys, kunigai keldavosi naktį, iš vakaro sutartą valandą grupėmis po tris ar keturis lipdavo ant aukšto, kur šaltyje, be altoriaus ir liturginių reikmenų, aukodavo šv. Mišias. Nebuvo pamiršti ir ten buvę tikintieji. Kunigas Teofilius Matulionis bendru sutarimu buvo paskirtas komunos, kurią sudarė per 60 asmenų (į ją įėjo ir rusų popai bei padoresni pasauliečiai), ūkvedžiu. Komunoje buvo laikomasi tokios tvarkos: visų gaunami siuntiniai ir pinigai eidavo į bendrą kasą. Kalėjimo administracija, sudaryta taip pat iš kalinių, kad būtų palankesnė, gaudavo iš šios komunos po 100–200 rublių. Tačiau ir čia pasitaikė skundikų: vienam popui neapdairiai išsikalbėjus, kalėjimo vadovybė suskubo komuną išvaikyti. Teofilius Matulionis perkeliamas į Leningrado kalėjimą, kur vienus metus praleidžia bausmės izoliatoriuje. Vėliau perkeliamas į vadinamąją „Ledenoje pole“ dirbti sunkiuosius miško darbus. Čia kalinys neturi teisės gauti nei siuntinių, nei laiškų, o dirbti tenka pelkėse – per balas gabenti medžius. Kad arkliai galėtų pereiti, kelias klojamas rąstais, o rąstų tarpus kaliniai turi užberti žemėmis. Tos žemės buvo kasamos iš balų, liūnų ir nešamos ant pečių. Teofiliaus Matulionio laikyseną tuo metu gražiai charakterizuoja vienas jo paties nupasakotas įvykis: „Patekau vienam iš griežčiausių tardytojų. Tardoma būdavo naktimis ir ilgai. Tardytojas – gan griežtas, bet aš neturėjau ko slėpti nei jam ką nors naudinga pasakyti. Taip prabėgo daug naktų. Vieną kartą užsiminiau, kad dėl manęs jie turi tiek vargti… Matyti, tas pasakymas buvo toks paprastas ir kartu nuoširdus, kad pataikė į to žmogaus kietą širdį. Kitą naktį jis išsiėmė iš portfelio sumuštinį ir man duodamas pasakė: „Užkąsk! Juk dažnai esi alkanas!“ Tais laikais ne tik kaliniai, bet ir miesto gyventojai badavo. Tas tardytojo gestas sugraudino mane iki ašarų ir yra vienas jautriausių išgyvenimų… Visi moka jausti, tik reikia paliesti atitinkamą stygą…“
Prieš kalbėdami apie dar vieną, patį didžiausią kryžių Matulionio vyskupiškame herbe, žvilgtelėkime į Katalikų Bažnyčios padėtį pirmosios sovietų okupacijos metu ir antrosios okupacijos pradžioje. Vidas Spengla knygoje „Objektas „Intrigantas“. Kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla“ (Vilnius. Katalikų akademija, 2002), rašo, kad per pirmąją sovietų okupaciją (1940–1941 m.) NKVD sulaikė apie 150 kunigų, juos tardė, baugino, kai kuriuos kankino ir verbavo tapti agentais. Per pirmąjį trėmimą į Sibirą 1941 m. birželio 14 d. iš Lietuvos buvo išvežta apie 17 000 gyventojų, tarp jų – 9 kunigai. Per metus iki Vokietijos ir SSRS karo pradžios Lietuvoje (drauge su Vilniaus arkivyskupijos lietuviškąja dalimi) buvo areštuoti ir įkalinti 39 kunigai, o 21 nukankintas ar nužudytas sovietų armijai traukiantis iš Lietuvos. Vėliau, Vokietijai pralaimint karą ir sovietų armijai 1944 m. grįžtant į Lietuvą, dėl gresiančio teroro, karo sąlygų ar vokiečių kariuomenės verčiami, daug Lietuvos gyventojų repatrijavo į Lenkiją, Vokietiją ir kitas Vakarų šalis. Į Vakarus buvo priversti išvykti ir trys vyskupai: Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas, jo padėjėjas vysk. Vincentas Brizgys ir Vilkaviškio vyskupo padėjėjas vysk. Vincentas Padolskis, ir sovietų į Lenkiją 1945 m. deportuotas arkivysk. Romualdas Jalbrzykowskis. Į Vakarus pasitraukė ir apie 300 kunigų. 1940 m. Lietuvoje buvo 1579 kunigai, o 1945 m. – 1232. Taigi per penkerius pirmuosius okupacijos ir karo metus Lietuva neteko 347, t. y. apytikriai 22 procentų visų kunigų. Iki 1947 m. vidurio (iki arkivysk. M. Reinio arešto) iš Vilniaus arkivyskupijos į Lenkiją repatrijavo dar 110 kunigų. Taigi neįskaičiuojant represijų iki 1948 m. buvo prarasta apie 460 (29 procentus) 1940 m. dirbusių kunigų. Dvasininkai pasitraukė į Vakarus ne ieškodami geresnio gyvenimo, o žinodami, kas jų laukia sugrįžus sovietų valdžiai: kai kurie jų buvo sukilimo prieš sovietus karo pradžioje (1941 m.) dalyviai, kiti – vokiečių okupacijos metais atvirai kalbėjo apie bolševikinių okupantų vykdytus žiaurumus ir terorą.
Šie skaičiai rodo, kad Katalikų Bažnyčia jau pirmosiomis okupacijos dienomis atsidūrė priešų sąrašo viršūnėje. Todėl visiškai suprantama, kad ir vyskupai, ypatingai tie, kurie gynė tikėjimą ir priešinosi autokefalinės Bažnyčios Lietuvoje kūrimo idėjoms bei galimybėms, buvo nepageidaujami. 1947 m. suimami tuometis Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys ir Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis.
Teofilius Matulionis į Vladimiro kalėjimą iš Oršos paskirstymo punkto buvo išvežtas 1948 m. balandžio 25 d. Taigi, atvyko pavasarį, kiek vėliau, nei čia buvo atvežtas arkivyskupas Mečislovas Reinys. Vyskupas Matulionis žinojo, kad čia, šiame kalėjime kali per keturiasdešimt lietuvių, tarp kurių yra ir arkivyskupas M. Reinys, vienas kunigas marijonas ir vienas jėzuitas. Kaliniams susitikti nebuvo galima. Vyskupas T. Matulionis naudojosi galimybe rašyti laiškus artimiesiems. Iš jų gaudavo ir siuntinių. Viename laiškų jis rašo, kad gyvenimas kalėjime yra pilkas, neįdomus, vienodas. Visur jis turėjo draugų tiek katalikų, tiek ne katalikų.
Drauge kalėjęs anglų kariuomenės grandinis Frankas Kelly savo atsiminimuose mini, kad tiek kunigas Janulaitis, tiek vyskupas Matulionis, su kuriais jam yra tekę gyventi, buvo taikūs, kantrūs ir labai malonūs žmonės. Tiesiog buvo ramu su jais būti. Iš jų vidaus dvelkė pagaili ramybė. Abu dvasininkai kalbėjo maldas rytą bei vakarą ir niekam nekliudė. Vyskupas Matulionis buvo prašęs drauge kalinčio grandinio, kad šis jį mokytų anglų kalbos, o pats jį mokęs dirbti, skaityti (rusiškai) ir nepasiduoti. Kurį laiką kalėjo Potmos invalidų namuose.
1956 m. vysk. Teofiliui leista grįžti į Lietuvą. Apsigyveno Birštono klebonijoje pas kun. Joną Jonį, artimą bičiulį bei pagalbininką, ir perėmė vyskupijos valdymą iš kan. Juozapo Stankevičiaus.
Negavęs sovietinės valdžios pritarimo, bet turėdamas Apaštalų Sosto leidimą, vysk. Teofilius 1957 m. gruodžio 25 d. slapta konsekravo vyskupu Vincentą Sladkevičių. Dėl to susilaukė valdžios nemalonės. 1958 m. vysk. Teofilių prievarta apgyvendino Šeduvoje (Radviliškio r.). 1962 m. Apaštalų Sostas jam „už pagirtiną tvirtumą einant gerojo ganytojo pareigas“ suteikė arkivyskupo titulą.
Tokia mūsų palaimintojo biografija. Matulionis nuolat troško grįžti pas savuosius, būti su kaimenės avimis. Jis visada grįždavo ten, kur buvo darbo. Šiandien jis vėl grįžta pas mus. Grįžta dirbti. Melskime jo užtarimo. Palaimintųjų, tikėjimo kankinių užtarimas be galo reikalingas mums, mąstantiems apie savo tapatybę ir tikintiems, kad Lietuva neišsivaikščios nei politine, nei ekonomine, nei vertybine ar kultūrine prasme. Palaimintasis arkivyskupe, pamilęs Viešpaties kryžių, užtarki mus!
Kun. teol. lic. Nerijus Pipiras
