14
06 /
2021
Palaimintasis vyskupas ir kankinys Teofilius Matulionis gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškio kaime, Alantos valsčiuje (dabar Anykščių raj.), ūkininkų šeimoje. Pakrikštytas Alantos bažnyčioje. Mirus motinai, našlaičiais liko trys vaikai, tarp jų ir būsimasis arkivyskupas. Našlys tėvas vedė antrą kartą. Iš viso šeimoje buvo 10 vaikų. Su visa gausia šeimyna Teofilius palaikė artimus, nuoširdžius santykius. Namie pramoko skaityti, vėliau mokėsi privačiai, o nuo 1887 m. – Daugpilio realinėje gimnazijoje. 1891 m. aštuoniolikmetis jaunuolis įstojo į Petrapilio kunigų seminariją. Kunigu įšventintas tik 1900 m. kovo 4 d., nes, suabejojęs pašaukimu, iš seminarijos buvo išstojęs ir vėl priimtas po trejų metų.
1900 m. kun. Matulionis paskiriamas vikaru į Varaklianų parapiją, netrukus perima klebono pareigas Bikavos parapijoje (Latvija, Latgalos regionas), kurioje jis tarnavo beveik 9 metus. Nepaklusęs caro valdžios išleistam įstatymui, draudžiančiam katalikų kunigui krikštyti mišrios santuokos kūdikį, kun. Teofilius buvo nušalintas nuo bažnytinių pareigų ir pusę metų gyveno prie Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčios esančiame vienuolyne.
Atlikęs bausmę 1910 m. kun. Teofilius skiriamas Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčios vikaru. Jam pavesta organizuoti Švč. Jėzaus Širdies parapiją (už Nevos Vartų) ir rūpintis šventovės statyba. 1918 m. buvo paskirtas šios daugiakalbės parapijos klebonu. Gyvendamas Peterburge prisidėjo prie įvairių lietuvių organizacijų veiklos, dalyvavo Rusijos lietuvių seime 1917 m. birželio 9–16 dienomis.
Po 1917 m. spalio perversmo Rusijoje valdžią paėmus komunistams, kunigų sielovadinei veiklai imta visaip trukdyti. 1923 m. kun. Matulionis kartu su vyskupu Jonu Ciepliaku ir 15 kitų Peterburgo kunigų nuteisiamas trejus metus kalėti. Kun. Teofilių pasodino į Maskvos kalėjimą. Sutrumpinus bausmės laiką, kun. Teofilius 1925 m. grįžo į Peterburgą tęsti sielovadinio darbo. Išduodamas reikalingus dokumentus ir padėdamas grįžti į Lietuvą, jis keliems šimtams lietuvių padėjo išvengti stalinistinio teroro.
1928 m. gruodžio 8 d. popiežius Pijus XI nominavo Teofilių Matulionį tituliniu Matregos vyskupu ir Mogiliavo arkivyskupijos vyskupu pagalbininku. 1929 m. vasario 9 d. vyskupas Antanas Maleckis Peterburgo Švč. Marijos Širdies bažnyčioje dalyvaujant dviem liudytojams slapta konsekravo Matulionį vyskupu.
Tais pačiais metais sovietų valdžia vysk. Teofilių vėl areštavo ir ištrėmė į Solovkų salas (Baltojoje jūroje). Čia jau įkalinti 34 kunigai buvo sudarę savo „komuną“ (bendruomenę) ir išsirinko vysk. Teofilių savo vyresniuoju. Šiam faktui paaiškėjus, jį iš Solovkų perkėlė į Peterburgo kalėjimą ir uždarė griežčiausio režimo vienutėje. Paskui išsiuntė į Lodeinoje Polė vietovę (prie Ladogos ežero) dirbti sunkiausių darbų – kirsti miško.
1933 m. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos vyriausybėms susitarus pasikeisti kaliniais, vysk. Matulionis kartu su grupe kitų kalinių buvo išleistas ir grįžo į Lietuvą. Vos kirtus SSRS sieną ir atvykus į Latviją paaiškėjo, jog Matulionis – vyskupas. To nežinojo nei kalėjimo viršininkai, nei kameros draugai.
1934 m. lankėsi Romoje, dalyvavo audiencijoje pas popiežių Pijų XI, apie vysk. Teofilių taip pasakiusį: „Garbė lietuvių tautai, davusiai tokį didvyrį.“
Atsižvelgdamas į lietuvių išeivių prašymą, vysk. Teofilius nuvyko susitikti su JAV lietuvių bendruomenėmis.
Parvažiavęs į Lietuvą apsigyveno prie seserų benediktinių vienuolyno Kaune, talkino Kauno arkivyskupui Juozapui Skvireckui pastoracijos darbuose, ėjo šios arkivyskupijos oficiolo bei Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigas. Įvedė nuolatinę Švč. Sakramento adoraciją Šv. Mikalojaus bažnyčioje Kaune, rūpinosi misijomis bei naujai prasidėjusio Dievo Gailestingumo kulto sklaida. Jo iniciatyva 1934 m. įvyko Lietuvos paaukojimo Švenčiausiajai Širdžiai apeigos, o 1944 m. kvietė Lietuvą paaukoti Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai.
1943 m. mirus Kaišiadorių vyskupui Juozapui Kuktai, vysk. Matulionis paskiriamas Kaišiadorių vyskupijos ordinaru. Jis gynė Bažnyčios teises prieš vokiečių okupacinę valdžią, kartu su seserimis benediktinėmis slėpė žydų mergaitę, vėliau tapusią garsia pianiste. Artėjant frontui ragino kunigus likti savo tarnystės vietose.
1946 m. vysk. Teofilius buvo areštuotas, nes nesutiko bendradarbiauti su sovietų valdžia. Iš pradžių buvo įkalintas Oršoje, vėliau – Vladimire, galiausiai atsidūrė Mordovijos invalidų namuose. Čia gyvendamas parašė daug laiškų, kuriuose guodė ir stiprino kunigus bei savo artimuosius.
1956 m. vysk. Teofiliui leista grįžti į Lietuvą. Apsigyveno Birštono klebonijoje pas kun. Joną Jonį, artimą bičiulį bei pagalbininką, ir perėmė Kaišiadorių vyskupijos valdymą.
Negavęs sovietų valdžios pritarimo, bet turėdamas Apaštalų Sosto leidimą, vysk. Teofilius 1957 m. gruodžio 25 d. slapta konsekravo vyskupu Vincentą Sladkevičių. Dėl to sulaukė sovietų valdžios nemalonės. 1958 m. vysk. Teofilių prievarta apgyvendino Šeduvoje (Radviliškio raj.). 1962 m. Apaštalų Sostas jam „už pagirtiną tvirtumą einant gerojo ganytojo pareigas“ suteikė arkivyskupo titulą, kvietė dalyvauti Vatikano II Susirinkime.
1962 m. rugpjūčio 20 d. arkivyskupas Teofilius Matulionis mirė Šeduvoje. Palaidotas Kaišiadorių katedros kriptoje. 2017 m. birželio 25 d. arkivyskupas Teofilius Matulionis paskelbtas palaimintuoju.
Parengė kun. Marius Talutis
