01
06 /
2018
Lenkijoje veikia 700 hospisų, Lietuvoje – vos du. Vienas jų – Kauno hospiso namai. Jų darbuotojai ir savanoriai teikia paliatyviąją slaugą mirštantiems ligoniams jų namuose. Jie lanko pacientus, teikia medicinines paslaugas, tvarko buitį, leidžia atsipūsti nuvargusiems artimiesiems. O svarbiausia – jie sėja amžinybės viltį ir padeda pasiruošti susitikimui su Dievu.
Prieš septynerius metus kaunietės Žannos Jankovskajos bičiuliai ir bendraminčiai susibūrė į maldos grupę. Jie meldėsi už Žannos pacientus. Ji – žolininkė ir kineziterapeutė.
„Meldėmės už sunkius atvejus, už artimuosius, kurie slaugo mirštančius ligonius, už neįgalius vaikus, už onkologinius ligonius. Matyt, dėl to siela pasidarė jautresnė.
Ėmiau išgyventi kiekvieno žmogaus kančią, paskui – tautų ir viso pasaulio kančias. Kentėjimai manyje taip išsiplėtė, kad pradėjau klausti Dievo: Kur Tu esi šioje kančioje? Kodėl nepadedi?
Kristus atėjo į pagalbą, parodė savo kančią. Susigėdau, kad tiek mažai Jam padedu. O Jis padovanojo malonę – prieš ketverius metus įkvėpė troškimą įkurti Kauno hospiso namus“, – pasakojo namų įkūrėja.
Jai padėti sutiko visa maldos grupė. Daugelis baigė paliatyviosios pagalbos kursus. „Pirmieji hospiso darbuotojai ir savanoriai – tai pažįstami ir bičiuliai, su kuriais keliaudavome į piligrimines keliones, melsdavomės“, – prisiminė hospiso direktorė.
Per pusę metų jie įkūrė įstaigą, gavo medicinos licenciją paliatyviajai pagalbai ligonių namuose.
„Tuo metu Kaune buvo menkai padedama pacientams namuose. Visa slauga buvo užkrauta ant artimųjų pečių. O artimieji nemokėjo nei pakeisti sauskelnių, nei įvesti kateterio, nei maitinti sergančiųjų.
Neretai artimieji žalodavo ne tik savo, bet ir ligonių sveikatą. Viena moteris prisipažino, kad kateterizuodama vyrui šlapimo pūslę, penkis kartus ją pradūrė ir vyrą tekdavo vežti į ligoninę“, – pasakojo Ž. Jankovskaja.
Kartais artimieji pagalbą priimdavo nedrąsiai. Tačiau patyrę jos naudą, nusileisdavo. Kai savanoriai pasirūpindavo buitimi, artimiesiems likdavo daugiau laiko tiesiog bendrauti su ligoniu ar pailsėti.
Svajoja apie patalpas
Iki šiol Kauno hospiso namai teikia pagalbą tik ligonių namuose, stacionarus hospisas kol kas neįkurtas. Tam nėra patalpų.
„Kadangi savivaldybė nėra mūsų dalininkė, negalėjome gauti patalpų nemokamai panaudai. Teikiame paslaugas neatlygintinai, tad neturime lėšų pastatui pirkti“, – aiškino Ž. Jankovskaja.
Ji nepraranda vilties, kad kada nors įkurs ir stacionarų hospisą. Ne vienam sunkiam ligoniui, kuriam reikia nuolatinės gydytojo ir kito personalo stebėsenos, tai būtų išsigelbėjimas.
„Ne taip lengva patekti į slaugos namus – ten didžiulės eilės. Be to, slaugos namai – tai ne hospisas. Ligoninėje teikiamos medicininės paslaugos, o pokalbių, pasiruošimo amžinybei nėra.
Ligoninėje yra palatos, o hospise yra kambariai, į kuriuos galima atsivežti savo akvariumą, paveikslą, šuniuką, katytę ar papūgėlę. Žmogus hospise gyvena savo gyvenimą, nors ir labai prižiūrimas personalo“, – pasakojo hospiso direktorė.
Hospiso savanorė architektė jau yra sukūrusi ir pastato projektą. Dviejų aukštų pastato centre suprojektuota koplyčia, iš kurios į visas palatas-kambarius būtų nuvesti garsiakalbiai.
Pirmame aukšte aplink koplyčią – ligonių kambariai. Iš kiekvieno jų – durys į lauką, kad pacientai su lovomis galėtų būti išstumti į gryną orą. „Neretai sergantiesiems viską skauda. Nereikėtų vežant į lauką jų papildomai kilnoti, sodinti į neįgaliojo vežimėlį“, – aiškino hospiso įkūrėja.
Antrame aukšte būtų įsikūręs personalas. Vienas rėmėjas Šilainiuose jau bandė ir žemės pastatui nupirkti, tačiau nesėkmingai.
Padeda neatlygintinai
Visos hospiso paslaugos yra nemokamos. Pirmaisiais veiklos metais net šokoladuką iš lankomų šeimų buvo draudžiama paimti.
Kad žmogus gautų pagalbą, iš gydytojo reikia gauti siuntimą paliatyviajai pagalbai. Per ketverius veiklos metus hospiso komanda palydėjo per pusšimtį žmonių.
Įstaigoje tarnauja keli darbuotojai ir apie šimtas savanorių. Jie palengvina ir pacientų artimųjų vargus. Kol ligonis dar gyvas, savanoriai padeda juo rūpintis. Kai jis iškeliauja į amžinybę, komanda padeda gedėti.
„Artimieji po mirties kartais „užsibūna“ gedule metų metus. Jie svarsto, ko dar nepadarė, ko nepasakė, nesuvokia, kad mylimas žmogus jau išėjo.
Viena mirštančios moters anūkė sakė: „Jei močiutė mirs, aš pasikarsiu.“ Mūsų savanoriai jai padėjo. Kai močiutė mirė, anūkė buvo tam pasiruošusi. Ji stipriai gedėjo tris mėnesius, o tada priėmė mintį, kad močiutė išėjo į amžinybę ir kad jos dar susitiks“, – pasakojo direktorė.
Hospiso savanoriai neretai moko artimuosius, kaip bendrauti su sergančiu žmogumi. „Niekas nenori kalbėti apie mirtį. Artimieji ligoniui sako, kad jis pasveiks, kad jam tik plaučių uždegimas.
Negerai vengti mirties temos. Verčiau kalbėti, kad yra amžinybė, kad visiems svarbu jai ruoštis – tiek ligoniams, tiek jų artimiesiems“, – tikino hospiso įkūrėja.
Kalbasi apie amžinybę
Tiek hospiso darbuotojai, tiek dauguma savanorių yra giliai tikintys. Kai kurie jų yra specialiai pasiruošę teikti dvasinę pagalbą.
Viena savanorė yra itin patyrusi šioje srityje ir būna siunčiama į „sunkias vietas“. Eidama pas ligonius ji meldžiasi.
Savanorė pirmiausia pasirūpina paciento kūno reikmėmis – keičia sauskelnes, pagamina valgyti, išplauna grindis, indus, pakeičia patalynę.
Dirbdama ji bendrauja su sergančiuoju. Jei pastebi, kad žmogus pasiruošęs kalbėti apie amžinybę, ji papasakoja apie savo patirtį – kaip jos gyvenime veikia Kristus ir Mergelė Marija.
Prasideda pokalbis apie amžinybę, kuri yra aplinkui ir kurią tereikia įsileisti į save. Visi kalbinami ligoniai paprastai atsako, kad tiki, tačiau priimti kunigą, atlikti išpažintį, priimti šventąją Komuniją sutinka ne kiekvienas.
„Atsivertimas į Kristų nėra labai dažnas. Bet kaskart, kai tai nutinka, labai džiaugiamės“, – tikino hospiso įkūrėja.
Viena pacientė savanorių klausdavo: „Ar bijai mirti?“ Kartą viena savanorė jai atsakė: „Aš mirti nebijau, nes žinau, kad Dievas man paruošė žymiai geresnį gyvenimą ten, amžinybėje. Bet dar ir čia turiu daug ką atlikti.“
Toks atsakymas pacientę patenkino. Ji paprašė, kad komanda nuvežtų ją į bažnyčią. „Nuvežėme ją į Pažaislio vienuolyną švęsti Žolinės atlaidų. Moteris atliko išpažintį – tai buvo didžiulė šventė.
Vis dėlto tik keli pacientai iš keliasdešimties įvardija, kad jiems reikia dvasinės pagalbos. Kiti dažniausiai nori medicininės ir buitinės, tik vėliau atranda poreikį ir dvasinei“, – dėstė hospiso siela Žanna.
Keičiasi veidai
Amžinybės pajauta pakeičia ligonių gyvenimą. Pradžioje jie būna susikaustę nuo skausmo, veiduose – sustingimas, jie nieko nenori. Kai tik atsiskleidžia, priima amžinybės tikrovę, atsiranda šypsena.
„Pradėjome rinkti pacientų nuotraukas, kaip jie atrodo, kai ateiname pirmą kartą ir kaip – priėmę amžinybę. Atsiranda vidinis džiaugsmas ir kančia sumažėja“, – pasakojo hospiso įkūrėja.
Kartais Viešpačiui prireikia laiko sušildyti paciento širdį. Prie Jėzaus dažnai glaudžiasi ir hospiso darbuotojai bei savanoriai.
„Rengiame piligrimines keliones į šventas vietas. Jose daug kalbame apie patiriamus sunkumus. Taip pat rengiame sielovadinius mokymus, kaip padėti kenčiančiajam. Savanoris negali priimti kitų skausmo kaip savo, reikia mokytis tiesiog būti šalia“, – pasakojo Žanna.
Hospiso įkūrėja tikino, kad nuolat laukia naujų savanorių. „Visą laiką reikia žmonių. Savanoriai labai laukiami. Jie yra apdovanojami, dažnai pasakoja, kad gavo daugiau nei tas ligonis, kurį aplankė“, – sakė kaunietė.
Hospisui taip pat reikalinga finansinė pagalba. Per mėnesį įstaiga išleidžia tūkstantį eurų ir daugiau. Už juos samdomi gydytojai, slaugytojai, buhalterė, perkamas kuras, nuomojama salė savanorių susitikimams. Daugiausia lėšų surenkama iš 2 proc. nuo pajamų mokesčio.
Kartais įmonės paremia hospisą daiktais. Prieš Velykas viena bendrovė padovanojo ligoniams naujos patalynės – antklodžių, pagalvių. „Darome viską, kad žmogus iš šio pasaulio išeitų kaip karalius. Tam reikia ir naujos patalynės“, – aiškino Žanna.
Kita įstaiga parėmė hospisą kanceliarinėmis prekėmis.
Norintys paremti Kauno hospiso namus pinigais, paramą gali pervesti į banko sąskaitą:
gavėjas – Kauno hospiso namai,
sąskaitos Nr. LT467300010141748723
Pasiteirauti apie paslaugas galite telefonu 8 626 99 005 (Žanna) arba aplankę svetainę internete www.hospisopagalba.eu
