01
07 /
2015
Evangelijos pagal Matą ištrauką, skaitomą liepos 24 dieną, komentuoja brolis Kazimieras Milaševičius OSB iš Palendrių šv. Benedikto vienuolyno.
Prieš skaitant tekstą
Keletas minčių apie Dievo Karalystės sąvoką Evangelijoje pagal Matą
Savo viešosios veiklos pradžioje Jėzus bylojo: „Atsiverskite, nes prisiartino Dangaus Karalystė.“ (Mt 4, 17) Išsiųsdamas mokinius į misiją, Jis liepia jiems: „Eikite ir skelbkite, jog prisiartino Dangaus Karalystė.“ (Mt 10, 7) Taigi palyginimai apie Dievo Karalystę Jėzaus mokyme užima svarbią, sakyčiau, net esminę vietą. Evangelija neduoda Dievo Karalystės apibrėžimo, bet per daugelį vaizdingų palyginimų, paimtų iš kasdienio žmonių gyvenimo, bando nusakyti, kas ji yra.
Reikia patikslinti, jog Evangelijose graikišką žodį basileia, reiškiantį „karalystė“, reikėtų versti ne vietos, bet laiko prasme, tai yra prisiartino ne Dangaus Karalystė, o „Dievo Viešpatavimo metas“. Šitaip suprantant nereikės nukelti Dievo Karalystės prisiartinimo į tolimą ateitį, nes Dievo Karalystė Jėzui atėjus į žemę jau yra tarp mūsų. Todėl pasakymu „Dievo Karalystė“ nenurodoma vienpusiškai vien tai, kas yra anapus, bet kalbama apie Dievą, be galo pranokstantį mūsų pasaulį ir kartu glūdintį jo viduje.
Jėzus skelbia, jog Dievo Karalystė yra jau čia, žemėje, ir slėpiningai veikia. Žmogus ją gali regėti vien tikėjimo akimis, todėl Jėzus kalba apie Dievo Karalystę palyginimais: Su Dangaus Karalyste yra kaip su… Iš šios įžanginės formulės, paimtos iš Rabinų mokymo, neturėtume suprasti, kad Dangaus Karalystė panaši į kokį nors žmogų ar daiktą. Greičiau Dangaus Karalystė panaši į žmogų, dirvoje pasėjusį gerą sėklą. Dangaus Karalystė panaši į garstyčios grūdelį, kuris tampa medžiu. Dangaus Karalystė panaši į raugą, kuris perkeičia visą tikrovę. Kalbant apie Dievo Karalystę, ji visuomet pristatoma ne kaip kas statiško, bet dinamiškai, kaip vyksmas. Šių trijų ištarų pakanka supratimui, kad apie Karalystę visada bus kalbama svarstant labai paprastus dalykus. Jėzus naudojasi šiais paprastais įvaizdžiais tam, kad atskleistų, jog mūsų santykis su Dievu nėra atsietas nuo mūsų įprastinio, kasdienio gyvenimo. Tas santykis turi kasdienybės atspalvį ir skonį: kasdienybė ir maitina mūsų giluminį ryšį su Dievu.
Kodėl palyginimai?
Kristus dažnai mokė žmones palyginimais. Įprastai manoma, kad mokydamas per palyginimus Kristus paprastais žodžiais atskleisdavo Dievo Karalystės paslaptis. Vis dėlto pažvelgus giliau pastebime, kad Kristaus palyginimai nėra tokie jau paprasti ir lengvai suprantami. Apaštalai kartą Viešpačiui taip ir pasakė: „Štai dabar tu aiškiai kalbi ir nebesakai jokių palyginimų.“ (Jn 16, 29)
Panašiai yra ir su šios dienos palyginimu apie sėjėją. Jį, atrodo, pajėgtų suprasti net vaikas, tačiau apaštalai jo nesuvokė ir priėję klausė: „Kodėl jiems kalbi palyginimais?“ Jėzus jiems atsakė: „Jums duota pažinti Dievo Karalystės paslaptis, o kitiems jos skelbiamos palyginimais, kad regėdami nematytų ir girdėdami nesuprastų.“ (plg. Mt 13, 11–13) Pažinti Dievo Karalystės slėpinius neįmanoma vien tik proto pastangomis, dar reikia ir Dievo šviesos malonės. „Jums duota“ pažinti Dievą ir Jo Karalystę, sako Viešpats. Kitaip tariant, Dievo mes negalime pažinti vien tik savo pačių intelekto galiomis ar filosofiniais samprotavimais. Dievas pažįstamas tik tiek, kiek Jis mums pats leidžiasi būti pažintas.
Palyginimas apie sėjėją priklauso žinomiausioms Jėzaus kalboms Biblijoje. Matas, Morkus ir Lukas jį perpasakoja labai panašiai. Evangelijoje pagal Matą tai pirmas palyginimas. Po jo bus daugybė kitų: palyginimas apie rauges, apie garstyčios grūdelį ir raugą, apie paslėptą lobį ir brangų perlą, apie tinklą, užgriebiantį daugybę žuvų, ir pan. Šis palyginimas taip pat yra vienas iš tų nedaugelio, kurie iškart pateikti su Jėzaus paaiškinimu. Sėjėjas beria sėklą; ji patenka į įvairių rūšių dirvą, taigi ne visa sudygsta. „Sėkla yra Dievo žodis“, sako Jėzus (eil. 11), o dirva, į kurią ji beriama, – klausytojai. Tad aišku, jog šis palyginimas mus skatina susitelkti į Dievo žodį. Jau Mozė Pakartoto Įstatymo knygoje primena Dievo žodžio svarbą: „Atmink <…>, kad žmogus yra gyvas ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo burnos.“ (Įst 8, 3) Tačiau pradėkime nuo pradžių.
Vieną dieną, išėjęs iš namų, Jėzus sėdėjo ant ežero kranto. Prie jo susirinko didžiulė minia; todėl jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o visi žmonės stovėjo pakrantėje. Ir jis daug jiems kalbėjo palyginimais.
Jis sakė: „Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą. Kas turi ausis, teklauso!“
Priėję mokiniai paklausė: „Kodėl jiems kalbi palyginimais?“ Jėzus atsakė: „Jums duota pažinti Dangaus Karalystės paslaptis, o jiems neduota. Mat kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. Aš jiems kalbu palyginimais todėl, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta. Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai:
Girdėti girdėsite, bet nesuprasite,
žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite.
Šitos tautos širdis aptuko.
Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis,
kad kartais nepamatytų akimis,
neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi
ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau.
Todėl palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi. Iš tiesų sakau jums: daugel pranašų ir teisiųjų troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo.“
„O jūs nūn pasiklausykite palyginimo apie sėjėją. Pas kiekvieną, kuris girdi žodį apie karalystę ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta širdyje. Tai ir yra pasėlys prie kelio. Pasėlys ant uolų – tai tasai, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. Tačiau jis be šaknų – nepastovus žmogus. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jis greit atkrinta. Pasėlys tarp erškėčių – tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas. Pasėlys geroje žemėje – tasai, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir duoda derlių: kas šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą.“
Įžanga
Jėzus įlipa į valtį ir kreipiasi į žmones, stovinčius ant žemės. Tokiu būdu žmonės, stovintys ant ežero kranto, priima Jėzaus žodžius, kuriuos Jis beria tarsi grūdus. Jėzus pasakoja, kaip įvairūs dirvožemiai priima pasėtus grūdus. Kaip geras pedagogas, Jėzus iš karto pastato į situaciją žmones, kuriems pasakoja šį palyginimą. Jie stovi ant žemės, jie yra ta dirva, į kurią beriamas grūdas, Dievo žodis.
Palyginimo komentaras
Sėjėjas išsirengė sėti. Kur Biblijoje anksčiausiai kalbama apie sėjėją ir kas jis? Biblijoje pirmasis sėjėjas yra Dievas. Jau antrame Pradžios knygos skyriuje Viešpats kaip dėmesingas sodininkas Edeno sode sodina įvairiausių rūšių medžių, kad jaukioje jų aplinkoje apgyvendintų žmogų, kurį ką tik buvo sukūręs. Taigi Biblijoje sėjimo Viešpats yra Dievas.
Plačiai ir dosniai sėjama sėkla atskleidžia, kad mūsų palyginimo Sėjėjas yra pats Dievas. Tai Jis viskam gausiai duoda gyvybę, visada ir visur sėdamas ir nešykštėdamas. Kaip sakė Viešpats Izaijo knygoje: Žodis, išeinantis iš mano burnos: jisai nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys, ko trokštu, ir atliks, ko siųstas. Šis žodis, trykštantis iš Dievo gelmių, įvykdo vaisingumo misiją: ji palaisto žemę, ir joje ima dygti ir želti augalai (plg Iz 55, 10–11). Dievo žodis mus kuria, padaro mus vaisingus, leidžia pražysti naujam suvokimui.
Ženkime dar vieną žingsnį. Dievo žodis, mestas į žemę, kas jis? Tai Jėzus Kristus, Žodis. Tas, kuris tobulai išreiškia, kas yra Tėvas ir ko Jis trokšta. Jėzus, norėdamas pasakyti, koks Jis yra Žodis, beria rieškučiomis žodžius. Toliau Jis pasiūlys mąstyti apie Dangaus Karalystę kaip apie žmogų, apsėjusį lauką geromis sėklomis, paskui kalbės apie garstyčios grūdelį, iš kurio gimsta didelis medis. Tūkstantis būdų kalbėti apie Žodį, kurį Jis įkūnija.
Kristaus įsikūnijimas – lyg grūdas, mestas į žemę. Kaip pasakoja mūsų palyginimas, nežinome, ant ko Kristus nukris: ant šalikelės, ant uolų, erškėčių ar geros žemės. Jėzus toliau paaiškina visus šiuos įvaizdžius. Žmonės, esantys šalikelėje, – tai tie, kurie lieka nuošalyje. Jie nieku nesidomi, nieko nesirenka, išskyrus save. Žodis jų niekada nepasiekia, jis krinta visuomet šalia jų, o ne į jų širdis. Uolynai – tai žmonės, gyvenantys paviršiuje: be žemės, todėl be gelmės. Dievo žodis negali juose įsišaknyti. Erškėčiai – tai žmonės, dūstantys nuo rūpesčių, besistengiantys atitikti tai, ko pasaulis iš jų reikalauja. Iš tiesų taip sudėtinga patikti visam pasauliui, ir jie yra per daug tuo užsiėmę, kad rūpintųsi priimti žodį. Galiausiai yra tokie, kurie, kai žodis ateina į jų širdies gerą žemę, jį priima, jam pritaria ir neša vaisių.
Pakelė, uolynai, erškėčiai, gera žemė – kai esama tokių skirtumų, mes imame nerimauti, nervintis. Kai kurie pasakys, kad mes esame visa tai vienu metu. Visi mes esame šiek tiek šalikelėje, truputį paviršutiniški, kamuojami troškimo patikti ir truputėlis geros žemės. Trumpai tariant, kas gali, tesigelbėja pats, ir taip nebeliks jokių bėdų. Tačiau Jėzus kalba priešingai.
Turime, kaip tai dažnai randame palyginimuose, atskirti. Antraip palyginimai niekam nepasitarnaus. Jei palyginimai skirti tik tam, kad pasakytų, jog visi yra panašūs vienas į kitą, kad kiekviename yra visko, nebūtų jokio reikalo nei juos sakyti, nei jų klausytis.
Jėzus, pakviesdamas kiekvieną iš mūsų atskirti, kas yra kas, dalijasi su mumis savo kasdiene patirtimi. Kuomet Jėzus save atiduoda kaip sėjamą grūdą, Jis yra priimamas daugeliu būdų. Vieni elgiasi taip, tarsi Jėzus nieko nebūtų sakęs. Jo žodis krinta šalia ir jie net negalvoja pasinaudoti nors maža jo dalele. Kiti gal ir norėtų, tačiau ką pasakys bendradarbiai ir šio pasaulio galingieji? Tad jie greitai atsikrato žodžio, kuris sukeltų rūpesčių ir bėdų. Ir galiausiai yra tie, kurie priima žodį.
Paklauskime savęs, kokia aš esu žemė? O gal jau viskas nuspręsta iš anksto? Visi jau suskirstyti į tam tikras kategorijas ir nėra ko daugiau siekti? Ne! Kai norime ką svarbaus pasakyti, pasidalyti savo gyvenimo patirtimi, perduoti svarbų, gyvenimą teikiantį žodį, pirmiausia patys turime tai patirti savo kailiu. Palyginimas tam ir tarnauja. Jis vėl nori sugrąžinti mus prie kasdienybės patirties. Galbūt jūs klausiate savęs: ar aš esu ta šalikelė, ar uolynai, ar erškėčiai, o gal gera žemė? Verčiau paklauskite Viešpaties, ką Jis apie tai mano. Klauskime Dievo, Jo žodžio šviesoje. Vietoj to, kad būtume priklausomi nuo savo ar kitų žmonių nuomonės apie save, verčiau prašykime Viešpaties, kad Jis nušviestų mūsų būtį ir leistų toje šviesoje suvokti, kas esame. Tai svarbus dėmuo gyvenimo, kurį mes vadiname krikščionišku.
Bet kokiu atveju šis palyginimas mus kviečia ne ten, kur nėra pakankamai derlingos žemės, bet ten, kur yra „gera žemė“. Senajame Testamente tai vienas iš vardų, kuris taikomas Pažado žemei (Sk 14, 7), derlinga žemė, kuri teka pienu ir medumi, tai žemė, kurioje viešpatauja Viešpats. Kas yra ta gera žemė? Geras klausimas! Skaitykite Evangelijas! Žinoma, pirmiausia galime prisiminti Mergelę Mariją. Ji priėmė visus žodžius ir saugojo juos savo širdyje (plg. Lk 2, 19). Ji priėmė savo kūno žemėje „palaimintą vaisių“, kuris tapo kūnu. Bet yra ir kiti, gan netikėti, kurie gali būti ta gera žemė. Pavyzdžiui, vienas iš nukryžiuotųjų su Jėzumi. Iš pirmo žvilgsnio šis piktadarys tėra niekam tikęs grūdas. Bet vos tik jis atsiduria šalia Jėzaus, pasako Jam esminius žodžius, sunokusius paslėptoje širdies žemėje. Tuomet Jėzus jam atsako, kad jie abu įžengs į rojų. Piktadarys tampa pirmuoju naujos žemės pražydusiu žiedu.
Pabaigai
Dieviškasis Sėjėjas. Koks nuostabus dosnusis Sėjėjas atsiskleidžia šiame palyginime! Jis negaili sėklų, nepaiso nuostolingos sėjos. Jam nėra netinkamos žemės. Jam nėra netinkamo gyvenimo. Jis sėja visur.
Žemė. Man rodos, jog svarbiau ne tai, kas vyksta su grūdu, kritusiu dirvon, ne tai, kaip jis augs ir galbūt nunyks ar duos šimteriopą vaisių, bet tai, kas vyksta su dirva, kurion jis krinta. Jei dykumoje išauga javas, ji nebėra dykuma, ji jau derlinga žemė. Jėzus Kristus yra tas grūdas, Sėjėjo bertas į dykumą, kad ji virstų Pažadėtąja Žeme, Dangaus Karalyste. Galimybę tapti tokia dirva turi kiekvienas žmogus, į kurį krinta Dievo grūdas. Dievo Žodis keičia žmogaus gyvenimą, širdies dykumą palaipsniui paversdamas derlingu sodu. Ar aš trokštu Dievo žodžio?
Ką tuomet turime daryti? Visi iš tikrųjų vaisingi dalykai prasideda nuo mažo ir slapto. Jėzus mus kviečia tapti gerosios sėklos sėjėjais, besirūpinančiais Karalystės kūrimu ir augimu, tiek savo širdies šventovėje, tiek savo aplinkoje. Tad, sėkime geras ir gražias sėklas ne tik savo širdyje, bet ir aplink save: savo šeimose, bendruomenėse, darbe ar namuose. Nebijokime daryti gera, nes taip priartinsime Dievo Karalystę, tai yra Dievo viešpatavimą čia, žemėje, ir žmonių širdyse.
Br. Kazimieras Milaševičius OSB
Palendrių šv. Benedikto vienuolynas
