01
07 /
2012
Neseniai į mane kreipėsi tikintieji, klausdami, kaip reikėtų deramai elgtis liturgijos metu. Nutariau, kad jiems reikia pateikti platesnį atsakymą, tad pradėjau studijuoti Ceremoniale – Vyskupų ceremonialą – knygą, kurioje galima rasti daugybę atsakymų į praktinius liturgijos klausimus. Dalinuosi su Jumis savo atradimais.
Pirmiausia, įėjimas į bažnyčią. Pagal paprotį visi įeinantys į bažnyčią dešinę ranką įmerkę į švęsto vandens indą persižegnoja, sakydami: „Apšlakstyk mane, Viešpatie, vandeniu ir būsiu tyras, nuplauk mane, ir pasidarysiu baltesnis už sniegą“ (plg. Ps 51, 9); Velykų laiku: „Regėjau versmę, trykštančią iš Šventovės dešiniojo šono, Aleliuja.“ (plg. Ez 47) Tai – Krikšto atminimo ženklas. Juk galimybė būti bažnyčios sambūryje kiekvienam yra atveriama per Krikštą. Jei įeina keliese, artimieji, draugai, tada motina, tėvas, ar vyriausias iš bičiulių, pamirkęs tris didžiausius pirštus, vandenį perduoda kitiems. Šitaip parodoma, kad visi esame pakrikštyti tame pačiame tikėjime. Kai kas bučiuoja Nukryžiuotąjį, kabantį prie įėjimo. Nukryžiuotasis čia primena, kad Bažnyčia yra suburta per Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Aišku, reikia pagalvoti ir apie higieną… Vandens higienos klausimą anksčiau iš dalies spręsdavo į vandenį dedama sidabro moneta. Ką daryti, jei pastebi, kad vanduo nešvarus? Mandagiai pranešti apie tai atsakingiesiems. Bus artimo meilės darbas.
Įeinantys į bažnyčią turėtų pareikšti pagarbą Švenčiausiajam Sakramentui užeidami į Švenčiausiojo Sakramento koplyčią ar bent priklaupdami. Nuostatai reikalautų, kad Švenčiausiasis Sakramentas būtų laikomas atskiroje koplyčioje. Šitaip siekiama sukurti tylios maldos ir adoracijos galimybę. Tam ne visada pasitarnauja tabernakulis, įrengtas centre, pagrindinėje navoje… Nederėtų klauptis prie įėjimo. Šitaip tampame trukdžiais kitiems įeinantiems. Eucharistinį Viešpatį garbinkime atėję į suolą. Kažkodėl pirmieji suolai bažnyčiose lieka tušti, daugybė tikinčiųjų lieka stovėti prie durų (kaip kadaise sinagogose muitininkai ir nusidėjėliai). Ar neliudija tai mūsų bažnyčiose apie bendruomeniškumo ir šeimyniškumo stoką? Vertėtų susirūpinti.
Viešpats sukviečia savo šeimyną… Kokiais žodžiais garbinti? Įprasta pakartoti mokomąją formulę: „Garbinkime Švenčiausiąjį Sakramentą – Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, tikrąjį Kūną ir Kraują“ – tačiau tai greičiau kvietimas garbinti… Turėtume susimąstyti, kas yra Eucharistija ir už tai padėkoti, prisiminti, kam ji yra skiriama ir visus juos užtarti. Kadangi Išganymo darbe dalyvauja Trejybė, kai kas kviečia pradžioje sukalbėti maldą „Garbė Dievui – Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai“.
Žegnojimasis. Mūsų liturgijos dėstytojas primindavo, kad tas, kas daro kryžiaus ženklą negražiai, daro ne Kristaus, o Šėtono ženklą. Nežinau ar tikrai šiuos žodžius yra sakęs šv. Grigalius Didysis, bet jie įstrigo. Dažnai matau baidančius muses, o ne besižegnojančius. Ir ne vien eilinius tikinčiuosius, bet ir aukščiausius Bažnyčios vadovus. Įprotis? Nekreipimas dėmesio? Persižegnojant išpažįstamas Kristaus žygdarbis, Jo apreikšta Trejybė ir Krikštas. Beje, žegnojimasis skelbia ir mano krikščionišką tapatybę. Rytiečių net ir katalikų kitoks žegnojimasis, protestantai nesižegnoja. Ištiesta dešinės rankos plaštaka suglaustais pirštais liturgijoje yra laiminanti ranka. Laiminama viskas, ką pridengia tokia ranka. Tarsi Šventoji Dvasia, kuri tada savo Šešėliu pridengė Mariją. Žegnojamės laiminančia į save atgręžta plaštaka. Trimis didžiausiais pirštais, kurie ženklina Trejybę (rytiečiai tris pirštus – nykštį, smilių ir didįjį – sujungia į vieną tašką, skelbdami apie vieną Dievą trijuose Asmenyse; mes, vakariečiai, tokiu ženklu parodome, jog gailimės dėl savo nuodėmių, vieną kartą paliesdami krūtinę Gailesčio akto metu ar prieš Išrišimą) tardami „Tėvo“, paliečiame kaktą, „ir Sūnaus“ – krūtinę duobutės lygyje, „ir Šventosios“ – kairį petį, „Dvasios“ – dešinį petį, „Amen“ – rankas sudedame ar paliečiame daiktą, laikomą rankoje (pvz., maldaknygę, kastuvą, šaukštą ar ginklą). Valandų liturgijoje žegnojamės tardami kitus žodžius: „Dieve ateik man padėti“ pradžioje ir „Viešpats mus tepalaimina“ Rytmetinės ir Vakarinės pabaigoje; „Garbinkime Viešpatį“ užbaigiant Aušrinę valandą; pradėdami Evangelijos himnus – Zacharijo, Marijos, Simeono giesmes. Pirmąją dienos valandą pradėdami dešinės rankos nykščio minkštąja dalimi kryželiu paženkliname lūpas, sakydami „Viešpatie, atverk mano lūpas“. Šitaip paženkliname kaktą, lūpas ir krūtinę prieš pradedant Evangelijos skelbimą per šv. Mišias. Taip išreiškiame prašymą – linkėjimą, kad Evangelija būtų suvokiama, skelbiama ir ja būtų gyvenama. Tėvai ir krikštatėviai krikšto metu taip ženklina krikštijamuosius. Tokiu kryžiaus ženklu ant kaktos derėtų tėvams laiminti savo vaikus išvykstant ar atsisveikinant nakčiai. Šitaip galime paženklinti lūpas prieš ir po valgio viešose vietose. Nors ir didysis kryžiaus ženklas aplinkinius dažniausiai nuteikia teigiamai.
Esu benediktinų auklėtinis, tad man įstrigęs jų paprotys maldą ir žegnojimąsi nelaikyti susijusiais. Prisimenu ir palaimintąjį Joną Paulių II, panyrantį į maldą, nors nei prieš, nei po maldos nepersižegnodavo.
Liturgijos metu žegnojamės tik visi kartu pradėdami Mišias ar kitų sakramentų šventimą, jei tai numatyta liturginėse knygose. Dera persižegnoti ir palaiminimo metu. Palaiminimo priėmimo pareiškimui užtektų vien galvos palenkimo, kaip nurodo liturgija. Visi drauge žegnojamės ir Pirmosios Eucharistijos maldos (vadinamojo „Romos kanono“, nes tai buvo vienintelė, kiekvienose Mišiose ta pati malda) metu, kunigui tariant „taptume pilni dangaus palaimos ir malonės“. Nei prieš, nei po Komunijos, nei prieš, nei po „pakylėjimo“ žegnotis nereikia. Iš kai kurių kunigų tikintieji išmoko persižegnoti Gailesčio akto pabaigoje. Liturgija to nenumato.
Kun. Artūras Kazlauskas
