Paralitiko išgydymas

Evangelija pagal Luką 5, 17–26

Vieną dieną jis mokė žmones. Ten sėdėjo fariziejų bei Įstatymo mokytojų, kurie buvo susirinkę iš visų Galilėjos ir Judėjos kaimų, taip pat iš Jeruzalės. O Viešpaties galybė skatino jį gydyti. Štai vyrai neštuvais atgabeno paralyžiuotą žmogų. Jie bandė jį įnešti vidun ir paguldyti priešais Jėzų. Nerasdami pro kur įnešti dėl žmonių gausybės, jie užlipo ant plokščiastogio ir, praėmę plytas, nuleido jį kartu su neštuvais žemyn į vidų ties Jėzumi. Matydamas jų tikėjimą, jis tarė: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos!“ Tuomet Rašto aiškintojai ir fariziejai pradėjo svarstyti: „Iš kur šitas piktžodžiautojas? Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas!“ O Jėzus, perpratęs jų mintis, prabilo: „Kam jūs taip manote savo širdyje? Kas lengviau – ar pasakyti: ‘Tavo nuodėmes tau atleistos’, ar pasakyti: ‘Kelkis ir vaikščiok?!’ O kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint žemėje galią atleisti nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, – sakau tau: kelkis, imk savo patalą ir eik namo“. Tas tuojau atsikėlė jų akivaizdoje, pasiėmė neštuvus ir, šlovindamas Dievą, nuėjo namo. Visus pagavo nuostaba, ir jie garbino Dievą. Apimti baimės, jie kalbėjo: „Šiandien matėme nuostabių dalykų.“

Šioje meditacijoje norėčiau ne tiek komentuoti Evangelijos ištrauką apie paralitiko išgydymą, kiek belaukiant Dievo Sūnus Įsikūnijimo iškilmės pažvelgti į Įstatymo mokytojų, kurie akylai stebėjo šį Jėzaus pagydymą, bruožus. Tam, kad juos pažintume, neprivalome gilintis į ano meto Palestinos realijas. Pakaks pažvelgti į veidrodį. Mes juos gerai pažįstame, kadangi patys turime jų savybių. Kaip juos atpažinti? Vienas pagrindinių Įstatymo mokytojo bruožų yra tas, kad toks žmogus neleidžia nuardyti savo namo stogo. Jo name, nors ir perpildytame, yra tvarka. Kiekvienas daiktas turi savo vietą. Čia nieko netrūksta, bet ir niekam daugiau vietos neatsiras. Nebus vietos jokiam nenumatytam įvykiui. Nesuplanuotiems įvykiams nutikti draudžiama! Be kita ko, Įstatymo mokytojas nieko ir nesitiki. Jis nėra siekių ir svajonių žmogumi. Jo viltis yra suplanuota, jo fantazijai nukarpyti sparnai, rizika išbraukta, abejonės išvarytos lauk, dvasia patalpinta už grotų, tiesa įkalinta.

Jo namus saugo teisėtvarkos pajėgos, kurioms vadovauja baimė. Jos su riksmu užstoja kelią visiems, kurie negali įrodyti savo pažinties su namų šeimininku. Įstatymo mokytojas yra pasiruošęs mokytis vien to, ką jau žino. Jis yra pasiskiepijęs nuo bet kokių naujovių. Jis negali sau įsivaizduoti kitoniškumo, nebent tai būtų tiksli jam jau pažįstamų pavyzdžių kopija.
Jo samprotavimai nesusiduria net su mažiausiomis kliūtimis, kadangi juos nubrėžia tobulos logikos mechanizmas, sukurtas tam, kad būtų gautas trokštamas rezultatas ir iš anksto žinoma išvada. Įstatymo mokytojas yra kelių nesulaužomų taisyklių žmogus. Visų pirma vienos – tiesa yra visuomet mano pusėje.

Jis kovoja su pagunda. Įstatymo mokytojas išmoko įveikti pagrindinę pagundą vos jai pasirodžius: įtarimą, kad galbūt jis nėra teisus. Jis supranta, kad jei ši pagunda augs – jam galas. Įstatymo mokytojas rado jai priešnuodį: pakanka manyti, kad kiti klysta. Paprasta!

Visų pirma, negali būti jokių kompromisų su faktais. Įstatymo mokytojas žino, kaip reikia su jais elgtis: juos reikia patalpinti į savo schemas, į savo kruopščiai suplanuotą tvarką. Apie faktus nevalia diskutuoti. Tačiau reikia juos priversti užimti vietą jiems numatytuose mąstymo stalčiuose Įstatymo mokytojas nemoka klausytis faktų balso. Pasitelkdamas gudrius savo patirties įskiepius jis neutralizuoja provokacinį faktų krūvį ir liepia jiems kalbėti tai, ką pats nori išgirsti, kol galiausiai patalpina juos į jiems paruoštus narvelius.

Įstatymo mokytojas niekada neišeina į lauką, į gryną orą. Jis siekia viską suvesti į savo žinias, viską pritaikyti savo išprusimo lygiui, savo gyvenimo sistemai. Jis yra įpratęs kelti klausimus kitiems. Tačiau atsakymai į šiuos klausimus taip pat yra jo specialybė. Jis turi pilną ir išbaigtą atsakymų komplektą. Įstatymo mokytojas nejaučia nerimo arba jį veja lauk.

Jis neleidžia praardyti savo namo stogo.

Į jo namus visada reikia eiti pro duris. Visada reikia pirmiausia apie savo vizitą įspėti, pateikti kontrolei reikiamus dokumentus, kad būtų išvengta netikėtumų ar nenumatytų įvykių.

Visa bėda glūdi tame, kad būtent Įstatymo mokytojas turėtų kitus mokyti priimti įvykius. Tuo tarpu, kai vyksta kažkoks įvykis, jis sėdi (Ten sėdėjo fariziejų bei Įstatymo mokytojų Lk 5, 17). Jis sėdi svarstydamas, kokią čia dabar taktiką pritaikius, kad būtų galima šį įvykį nukauti. Tokiu būdu jis atima iš žmonių tai, ką turėtų duoti ir ką tariamai duoda. Jam neateina į galvą, kad išganymas visuomet mus pasiekia netikėtai, tarsi iš kitos pusės. Jis nemano, kad tikra namų nelaimė glūdi tame, kad juose viskas yra ir nieko netrūksta. Praardytas stogas nėra netvarkos požymis, bet svetingumo; tai yra džiaugsmingas netikėto svečio pasitikimas. Tokiuose namuose pats Įstatymo mokytojas yra netvarkos ženklas.

Kristus visada yra netikėtas ir nesuprogramuotas svečias.

Įstatymo mokytojo portreto papildymui pravartu būtų perskaityti Luko evangelijos epizodą apie apaštalo Mato pašaukimą. Jėzus pašaukia muitininką Levį ir švenčia šį naują pašaukimą puotaudamas su ne itin geros reputacijos veikėjais. Fariziejai ir jų Rašto aiškintojai murmėjo ir prikaišiojo jo mokiniams: „Kam jūs valgote ir geriate su muitininkais ir nusidėjėliais?“ Lk 17, 30

Prieš tai sakėme, kad Įstatymo mokytojas yra žmogus, neleidžiantis atverti savo namų stogo. Dabar galime pridurti, kad tai yra žmogus, stovintis išorėje. Rašto aiškintojai neina į vidų, jie nedalyvauja puotoje. Jie žvelgia į dalykus per tam tikrą atstumą, pasilikdami savo vietose, užsisklendę savo pasaulyje, įkalinti savo perspektyvose, užblokuoti savo požiūriuose, pasislėpę už savo schemų.

Tam, kad kažką suprastų, jie turėtų išeiti iš savęs. Tai reiškia įeiti į kitų pasaulį, pakeisti savo perspektyvas, pažvelgti į dalykus iš vidaus, stebėti rizikuojant, vertinti dalyvaujant, nusiimti akinius, pro kuriuos žvelgiama į kitus žmones.

Įstatymo mokytojas bijo užsikrėsti. Todėl jis atsiriboja nuo gyvenimo. Jis tarsi yra išjungtas iš tikrovės, ypač iš žmonių tikrovės.

Tuo tarpu Kristus sutiko žmogų, nesilaikė jokio atstumo, visiškai priėmė žmogaus dalią – įsikūnijo. Įsikūnijimas yra pati radikaliausia dalyvavimo forma.

Nesileiskime suvedžiojami. Mums būtina palikti savo vietą, savo lauką, savo privilegijuotą stebėjimo tašką, kad galėtume kartu su Kristumi sėsti prie bendro stalo. Tik bendrame sąmyšyje, t. y. sumišę su žmonėmis, kartu su kitais Kristaus puotos dalyviais pajėgsime ką nors suprasti.

Įstatymo mokytojas nustoja būti Įstatymo mokytoju tuo metu, kai palieka savo knygas ir kodeksus, savo teorines konstrukcijas, kai apsisprendžia pats asmeniškai atrasti tai, kas vyksta „viduje“. Tuomet, jei jis vėl išeis į išorę, tai jau tik tam, kad pataisytų savo tekstus. Net ir Įstatymo mokytojas gali atsiversti. Nustojęs būti „tuo, kuris žino“, jis gali tapti „tuo, kuris mokosi“. Viskas priklauso nuo jo. Tereikia išeiti iš „išrinktųjų sektos“ ir sėstis prie stalo su kitais.

Paralitiko pagydymo pasakojimo pabaigoje rašoma: Visus pagavo nuostaba, ir jie garbino Dievą. (Lk 5, 26) Ar tikrai visi garbino Dievą? Ar Rašto aiškintojai ir fariziejai taip pat? Nežinia. Tačiau Evangelija rašo apie visus. Nepaisant to, yra tarp jų reikšmingų žmonių ar ne, tai vis tiek nieko nekeičia. Šventė vyksta toliau ir joje dalyvauja visi. (Galbūt evangelistas Lukas ir kiti sinoptikai tai parašė tam, kad pabrėžtų, jog „labai svarbios personos VIP“ čia yra visai nesvarbios?)

Kun. Vladimiras Solovej

• «