01
11 /
2019
Franceskas Komesas „Pasaulio Išganytojas“ (XIV a. pabaiga)
Lapkričio mėnesio liturgija kreipia mūsų žvilgsnį į būtį už mirties slenksčio – šventės prasideda Visų Šventųjų bei mirusiųjų minėjimais ir baigiasi viltinga Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo (Kristaus Karaliaus), iškilme paskutinį liturginių metų sekmadienį. Triumfalinį amžino Dievo viešpatavimo visatoje paveikslą turėtume įžvelgti ir laiminančio Kristaus atvaizde šio „Magnificat“ numerio viršelyje. Atvaizdas paremtas ikonose paplitusia schema, bet vizualiai – itin kuklus, kreipiantis mūsų žvilgsnį ne tiek į Jėzaus figūrą, kiek į Jo rankose laikomos knygos puslapiuose įrašytus žodžius – kaip tik juose talpinama pojūčiais neaprėpiama Amžinosios Dievo Karalystės vizija.
Šis paveikslas, sukurtas XIV a. pabaigoje Katalonijos menininko Fransesko Komeso (Francesc Comes), saugomas Šv. Eulalijos bažnyčioje Palmoje (Maljorkoje). Tai vienintelis menininko pasirašytas kūrinys, kuris leido tyrėjams atpažinti ir jo rankai priskirti visą grupę artimos stilistikos darbų. F. Komesas kūrė daugiausia Maljorkoje (veikla fiksuojama 1385–1410 m.), jo braižas dažniausiai pažįstamas iš ypatingo akių (vokų) piešimo būdo. Gali būti, kad paveikslo pavadinimas „Salvator mundi“ („Pasaulio Išganytojas“) yra vėlesnis už patį paveikslą, kadangi „Salvator mundi“ ikonografinis tipas, kuriame Kristus vaizduojamas laiminantis ir kairėje rankoje laikantis kryžiumi vainikuotą žemės rutulį, išplito šimtmečiu vėliau. Juolab kad Komeso darbas formaliai nėra visiškas šio ikonografinio tipo atitikmuo, gal greičiau – jo pirmtakas. Vakarų krikščionybėje „Pasaulio Išganytojas“, kaip ir kitas, „Maiestas Domini“ („Dievo didybės“) ikonografinis tipas, greičiausiai kilo iš bizantiškojo Pantokratoriaus (Visavaldžio) atvaizdų, kur Kristus vaizduotas kaip kosmoso valdovas, jo figūra (iki juosmens) talpinta pagrindiniame bažnyčios kupole arba apsidės puskupolyje – dangaus skliautą simbolizuojančiose erdvėse, auksiniame fone. Kristus vaizduotas laiminantis ir kairėje rankoje laikantis Įstatymo knygą – kaip Įstatymo autorius ir tobulas išpildytojas, atpirkęs žmoniją, viešpataujantis Danguje ir ateisiantis laikų pabaigoje. Pantokratoriaus ikonografinis tipas paplitęs ikonose.
Pagal šią schemą sukomponuotas ir Fransesko Komeso sukurtas atvaizdas. Menininkas, vienas iš spalvingos internacionalinės gotikos stiliaus pradininkų Maljorkos saloje, auksinį ikonų foną čia pakeitė mėlynu su auksuotais ornamentais (asociatyviai – „žvaigždėmis“).Viduramžių tapyboje toks pakeitimas nėra labai retas, galbūt taip mėginta vaizdžiai sugretinti antgamtinės Dangaus šviesos ir pagal dievišką tvarką veikiančio kosmoso šviesos simboliką. Bet šis stilistinis pakeitimas gali reikšti ir prasmės poslinkį nuo Dievo visagalybės į Jo artumo pajautimą – išganantis, visa perkeičiantis Dievo veikimas mūsų žemiškajame pasaulyje atrodo akivaizdesnis. Gali būti, kad paveikslui suteiktą pavadinimą „Pasaulio Išganytojas“ pagrindžia ir įrašas Kristaus galvą vainikuojančiame nimbe. Auksinis nimbas tradiciškai padalintas kryžiumi, bet, kitaip nei Pantokratoriaus atvaizduose, jame įrašyti žemiškosios Atpirkėjo kančios aplinkybes primenantys žodžiai „Jėzus Kristus, judėjų karalius“ ir numanomas žodis „Išganytojas“ („Salvator“), kurio matoma tik pirmoji raidė. Vis dėlto nuo Pantokratoriaus schemos pernelyg nenutolstama – įrašai Kristaus laikomos atverstos knygos puslapiuose mus sugrąžina prie senesnio ikonografinio tipo nešamo turinio. Ryškiausias kompozicijos akcentas – knygoje matomas tekstas – primygtinai kviečia jį perskaityti. Įrašas nėra viena konkreti citata, tai – sankaupa esminių Šventojo Rašto ir liturginių tekstų fragmentų, kalbančių apie Dievo visagalybę ir apie Kristų – mūsų išganymo kelią: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas, Alfa ir Omega, Pirmasis ir Paskutinysis, o taip pat amžinoji taika ir Karalių Karalius, viešpačių Viešpats“ (plg. Jn 14, 6; Apr 22, 13; Apr 17, 14); „Aš esu, kuris esu, ir vengiu nusidėjėlių kelio, o Viešpaties Įstatymu džiaugiuosi“ (plg. Iš 3, 14; Ps 1, 1.2 bei Velykų antifoną pagal pirmąją psalmę: „Laimingas, kas atmeta nedorėlių patarimus, kas neina nusidėjėlių keliu ir nebend rauja su pašaipūnais, bet džiaugiasi Viešpaties Įstatymu ir mąsto jo Įstatymą dieną ir naktį.“) Šiuose žodžiuose vienu balsu kalba Tėvas ir Sūnus, iš jų sklinda bauginanti visagalybė. Ir kartu tai tas pats Jėzus Nazarietis, atėjęs į pasaulį mūsų gelbėti. Purpuras ir raudonis Jo drabužiuose – karališka ir kartu jo pralieto kraujo spalva. Jo dešinė laimina, teikia Šventosios Dvasios gyvybę, o kairioji, pagarbiai rituališkai uždengta, laiko žaliai įrištą Šventąjį Raštą – jame kvėpuoja Šventoji Dvasia (žalia spalva ikonografijoje gali būti skirta žymėti Šventosios Dvasios buvimą). Lenkiamės Jo nesuvokiamai didybei ir kartu pasitikime Jo laiminančiu gestu, Jo gailestingu artumu.
„Tegu Mergelė Marija mums padeda priimti Jėzų, kaip mūsų gyvenimo karalių, ir skleisti Jo karalystę, liudijant tiesą, kuri yra meilė“, – meldė popiežius Pranciškus po sekmadienio „Viešpaties Angelo“ Kristaus Karaliaus iškilmės dieną 2018 metais.
Jurgita Sprindžiūnienė
