01
09 /
2016
Rugpjūčio mėnesį gėrėjomės Tiepolo freska, vaizduojančia angelų į dangų nešamą Mariją, žvelgiančią į Tėvą. Rugsėjį vėl regime Mergelę Mariją, šįkart kryžiaus papėdėje, akis pakėlusią į Sūnų. Šį paveikslą nutapė šiuolaikinis dailininkas Patrikas Markesas (Patrick Marquès). Jis gimė 1951 m. Prancūzijoje, pirmąsias drobes sukūrė būdamas devynerių. Šiandien dailininkas turi didžiules dirbtuves Brinjė mieste į pietus nuo Liono. Šio miesto parapijai jis sukūrė Kryžiaus kelią ant įvairaus dydžio drobių, puošiančių visą bažnyčią. Tai didingas darbas. Nors Patriko Markeso paveiksluose vaizduojamos žmonių figūros, drauge jie yra abstraktūs.
Mergelė Marija kryžiaus papėdėje – dvyliktoji šio tikrai originalaus Kryžiaus kelio stotis. Menininkas palydi mus į kančios akimirkos gelmę. Mergelė giliai sujaudinta Sūnaus kentėjimo. Išgyvenamas blogis perveria jai širdį ir atsispindi veide. Vyrauja raudona spalva, Marija tarsi panardinta į Sūnaus kančią. Bet jos veidas liudija pasitikėjimą. Veidas švyti nuo ant jo krintančios šviesos. Akys įsmeigtos į Jėzų. Jau Kanoje Marijos ištartas „jie nebeturi vyno“ parodo mums, koks įdėmus jos žvilgsnis ir kokia jautri širdis. Marijos žvilgsnis tikrai kaip mokinės. Ji mato, ir mato teisingai. Ji tyli norėdama iki galo priimti Dievo Žodį. Ranka uždėta ant širdies, – Dievo Motina stengiasi šį įvykį išgyventi viduje. Argi šis gestas nepratęsia jos pasiaukojimo: „Štai aš, Viešpatie, ateinu vykdyti Tavo valios?“ Širdies pervėrimas tai ir reiškia – dovanojimąsi iki galo. Marija regi jai nesuvokiamą slėpinį. Jos širdis perverta. Šv. Bernardas šią sceną komentuoja savo pamoksle: „Argi Marija iš anksto nežinojo, kad Jis turės mirti?“ Taip, be abejo, žinojo. „Argi ji nesivylė paskui pamatyti Jį prisikėlusį?“ Taip, visiškai pasitikėdama. „Ir, tai žinodama, argi ji kentėjo, kai Jis buvo nukryžiuotas?“ Žinoma, ir taip sunkiai! […] Jis mirė kūno mirtimi, tad argi ji negalėjo mirti su Juo širdyje? Štai čia yra toks meilės veikimas, kurio niekas negali pranokti; čia yra išdava tokios meilės, kuriai niekas negali prilygti.“
Pažvelkime drobės kompoziciją. Visą erdvę užima Marijos figūra, vyrauja raudona jos drabužio spalva ir iš viršaus besileidžiantys dryžiai, kraujo lietus, besiliejantis ant jos veido ir rankų; visa Jėzaus kančia tarsi įsispaudžia Marijoje.Tai Marijos motinystės valanda. Šv. Bonaventūras yra pasakęs, kad Marija nepatyrė gimdymo skausmų, nes pradėjo be nuodėmės, bet skausmą ji kentė vėliau, nes pagimdė prie kryžiaus. Šią didingą akimirką atiduodamas ją kaip motiną, Jėzus ragina mus leistis pagimdomiems Marijos, ir drauge su ja galėsime pereiti nuo smurto prie švelnumo, nuo pasipriešinimo prie pasitikėjimo, nuo kančios į viltį. Marija buvo tikriausia motina prie savo Sūnaus kryžiaus. Stabat Mater! Ji stovėjo, „neapsakomai kentėdama drauge su savo Sūnumi, motinos širdimi jungdamasi prie Jo aukos ir duodama Išganymui savo meilės sutikimą“. Popiežius Pranciškus kalbėjo: „Kur motinystė, ten gyvenimas, džiaugsmas, ramybė, ir augama ramybėje. Kai motinystės trūksta, telieka kietumas, disciplina, nebemokama šypsotis.“
Marija, Sopulingoji Dievo Motina, kurią minime rugsėjo 15 dieną, yra vilties vaizdinys ir ženklas. Marijos atjauta – svarbiausia mums skirta malonė. Menininkas Patrikas Markesas nori pavaizduoti tai, kas nematoma, įvesti mus į kančios realybę. Iš tiesų, jis mums leidžia intensyviai dalyvauti Marijos atjautoje, kentėti kartu, prisiimti Marijos skausmą. Nors Marija kenčia, tai nesutrukdo jos veide įsispausti meilei, keičiančiai tai, kas blogiausia, ir atnešančiai išgelbėjimą. Būkime atviri Gyvenimo netikėtumui, kaip Marija.
Br. Pranciškus,
Tiberiados vienuolynas
