01
04 /
2011
Nuo praėjusių metų kultūros pasaulis mini 200-ąsias dailininko Filipo Oto Rungės (Philipp Otto Runge) (1777 07 23–1810 12 02) mirties metines. Hamburgo Kunsthalle, kur sutelkta didžiausia išlikusi menininko kūrybinio palikimo dalis ir saugomas viršelyje reprodukuojamas paveikslas, surengė išsamią jo kūrybos retrospektyvą „Rungės komosas: romantikos rytas“. Ta paroda kovo viduryje perkeliama į Miuncheną. Mirties jubiliejus davė impulsą ir kitokio pobūdžio renginiais, publikacijomis, filmais aktualizuoti F. Rungės indėlį į kultūros raidą.
Filipas Otas Rungė – tapytojas, akvarelininkas, poetas ir meno teoretikas, kartu su savo bičiuliu dailininku Kasparu Davidu Fridrichu (Caspar David Friedrich) yra reikšmingiausi ankstyvojo vokiečių romantizmo atstovai. Amžininkus dailininkas žavėjo kaip dailės reformatorius, jiems imponavo F. Rungės idėja sukurti Visumos kūrinį, jungiantį skirtingas meno formas – tapybą, muziką, poeziją.
Būsimasis menininkas gimė Volgaste netoli Greifsvaldo didelėje vienuolikos vaikų šeimoje. Buvo silpnos sveikatos. Lankė Volgasto mokyklą, kurioje rektoriavo teologas ir poetas Gothardas Liudvigas Kozegartenas (Gotthard Ludwig Kosegarten), tapęs jaunuolio dvasios vadovu, atvėrusiu jam literatūros pasaulį, supažindinusiu su neoplatonizmo filosofija, gamtos mokslais. Būtent G. L. Kozegartenui pavyko įtikinti F. O. Rungės tėvus, kad Filipas turi išskirtinį menininko talentą, būtent G. L. Kozegartenas vėliau tapo ir viršelyje reprodukuojamo paveikslo užsakovu. Sulaukęs pilnametystės F. O. Rungė vis tik rengėsi tęsti šeimos verslą, studijavo prekybos mokslą. Tačiau sykiu ėmė lankyti ir privačias dailės pamokas, o nuo 1799 m., vyresniojo brolio Danielio padedamas, pasirinko menininko kelią. Studijavo dailę Kopenhagos, vėliau – Drezdeno dailės akademijose. F. O. Rungė aktyviai įsitraukė į intelektualinį gyvenimą, domėjosi amžininkų filosofų, muzikų ir rašytojų kūryba, su daugeliu iš jų bendravo asmeniškai arba laiškais. Įtakos jo kūrybinei veiklai turėjo bičiulystė su Johanu Liudvigu Tyku (Johann Ludwig Tieck), Johanu Volfgangu Gėte (Johann Wolfgang Goethe), muziku Liudvigu Bergeriu (Ludwig Berger).
Nors F. O. Rungė buvo giliai tikintis protestantas, religiniais siužetais nutapė tik keletą paveikslų (vienas jų – šio leidinio viršelyje). Tikėjimas ir romantizmo idėjos lėmė jo meninę pasaulėžiūrą, tapo jo meno teorijos ar net filosofijos pamatu. F. O. Rungė laikomas peizažo novatoriumi. Jis kūrė simbolinį peizažą, persmelktą religine mistika, kartais jo peizažas – savita vizija. Tapytojas visur mėgino išreikšti vienijantį dieviškąjį pradą – ir vaizduodamas gamtos kūriniją, įstabius augalus, ir vidumi portretuose švytinčius žmones. Šviesa ir spalva F. O. Rungė paveiksluose įgavo ypatingą prasmę. Apskritai dailininkas pagrindė naują spalvų mokslą, jo nuopelnai spalvininkystei didžiuliai. Jis pateikė trimatę spalvų sferą. Dėl spalvų dermės ir reikšmės susirašinėjo su J. V. Gėte, diskutavo. F. O. Rungei buvo itin svarbi spalvose glūdinti simbolinė jėga. Anot dailininko, spalva kaip šviesos išraiška turi būti aiškinama iš religijos pozicijų. Jis išskyrė tris pagrindines spalvas, skirtingu šviesos srautu jomis esą įsikūnija Švč. Trejybė: rytas-vakaras atitinka raudoną – Sūnus, diena – mėlyną – Tėvas, naktis – geltoną – tai Šv. Dvasia. Šių trijų spalvų derinių galimybėse atsispindi harmonijos dėsniai.
Spalvų teoriją F. O. Rungė kūrė 1806–1807 m., o tais metais ir buvo nutapytas viršelio paveikslas. Todėl jį analizuodami privalome prisiminti tapytojo pateiktą spalvų aiškinimą. Tik reikia patikslinti: viršelyje matome ne visą paveikslą, o jo dalį, dešiniąją pusę. Kairėje liko bangų blaškoma valtis su vienuolika dramatiškomis pozomis sustingusių apaštalų. Kūrinys vaizduoja Naujajame Testamente užfiksuotą Jėzaus stebuklą (Mt 14, 22–36; Mk 6, 45–51; Jn 6,16-21), sekant Šv. Raštu toks siužetas dailėje įprastai vadinamas „Jėzus eina vandeniu“. Tačiau šio paveikslo pavadinimas pateikiamas įvairiai. Kitokius aprašomojo kūrinio pavadinimo variantus (Petrus auf dem Meer, Petrus auf dem Meer geht, Rettung des Petrus) vokiečių ikonografinėje tradicijoje lėmė kompozicijos „epicentras“, reprodukuojamas ir viršelyje. Vertėtų perimti paties autoriaus F. O. Rungės nurodytą pavadinimą „Apaštalas Petras eina jūra“ (Petrus auf dem Meer geht). Paveikslas iliustruoja Evangelijos pagal Matą žodžius (Mt 14, 22–36). Buvęs F. O. Rungės mokytojas, o paveikslo užsakymo metu – Riugeno saloje esančio Altenkircheno bažnyčios pastorius ir pakrantės koplyčios žvejams Vite statytojas G. L. Kozegartenas naujos koplyčios altoriui pageidavo kūrinio, vaizduojančio Jėzų, nutildantį jūrą. Iš dviejų pastoriaus pasiūlytų alternatyvų kaip paveikesnę ir turiningesnę dailininkas pasirinko evangelisto Mato pasakotą šv. Petro ėjimo vandeniu istoriją, vaizdžiai atskleidžiančią tikėjimo ir netikėjimo takoskyrą.
Po daugelio eskizinių bandymų tapytojas krikščioniškąją ikonografijos tradiciją papildė savo menine pasaulėvoka, sukurdamas originalų kūrinį. Jame iškyla simbolinis, plačios erdvės, gal ir Riugeno apybraižas primenantis gamtovaizdis. Tolumoje kalva, nuo kurios pasimeldęs nusileido Išganytojas. Pas audros blaškomus savo mokinius jis eina Genezareto ežeru, tvirtai, tarsi žemės paviršiumi. Jo nueitą kelią žymi mėnesienos atspindys nurimusiame ir lyg stiklas lygiame jūros paviršiuje bei besigiedrijančiame danguje slopstantys grėsmės debesys. F. O. Rungės parinktas spalvinis kodas leidžia numatyti aukštesnę Jėzaus užnugario prasmę. Ties stipria dieviškojo Sūnaus figūra susiduriančius skirtingus pradus „teišduoda“ besiplaikstantys jo drabužiai. Nerealaus vaizdinio išsigąsdinti mokiniai sustingę siaube. Tik Petras, bandydamas Jėzaus tikrumą, eina link jo vandeniu. Jau gerokai nutolo nuo kitų ir priartėjo prie Mokytojo, bet pamatęs vėjo stiprumą, išsigando ir pradėjo skęsti. Jėzus, sugriebęs ranka į jį įsikabinusį žveją Petrą, kreipiasi žvilgsniu: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“
Šis paveikslas dėl Napoleono invazijos nepasiekė žvejų koplyčios, liko Hamburge, kur būdamas 33-ejų metų nuo džiovos mirė F. O. Rungė. Dabar Vito kaimelio koplyčioje kabo aptarto paveikslo kopija.
Skirmantė Smilingytė-Žeimienė
