Piemenų pagarbinimas

Taip vadinasi šio mėnesio „Magnificat“ viršelį puošiantis flamandų baroko tapytojo Jakobo Jordanso (Jacob Jordaens, 1593–1678) paveikslas. Dailininkas gimė ir visą gyvenimą praleido Antverpene – Flandrijos komerciniame, finansiniame ir kultūriniame centre. Po neramumų tarp šiaurinės ir pietinės Nyderlandų dalies, Ispanijai pavaldžioje Flandrijoje XVII a. religinis menas buvo paklausus, o baroko stiliaus formas lėmė aristokratijos ir Katalikų Bažnyčios poreikiai. Jordansas, kaip ir vyresnis amžininkas Peteris Paulius Rubensas (Peter Paul Rubens), buvo sėkmingas tapytojas, jo kūrybinis palikimas išties įspūdingas. Jordansas tapė religines, mitologines, alegorines kompozicijas, itin pasižymėjo buitinio žanro srityje, vaizduodamas scenas iš valstiečių gyvenimo, taip pat kūrė grafiką ir projektavo gobelenus. Amžininkai vertino Jordanso gebėjimą suderinti sacrum ir profanum, ypatingą jausmingumą ir šiurkštų liaudišką humorą. Paveiksluose gausu tvirtafigūrių, raudonskruosčių veikėjų, efektingų šviesos ir šešėlių kontrastų, gilių spalvų, sodraus realizmo ir idealizmo. Didelės Jordanso dirbtuvės Antverpene klestėjo, jose nuolat sukosi būrys mokinių ir pagalbininkų, kurie, kaip įprasta tais laikais, kartojo populiariausių meistro paveikslų versijas.

Kaip ir kitiems flamandų tapytojams, Jordansui didžiulę įtaką turėjo Rubenso kūryba. Abu mokėsi pas tą patį tapytoją Adamą van Nortą (Adam van Noort), vėliau Jordansas retkarčiais padėdavo Rubensui jo dirbtuvėse, perkeliant eskizus į būsimo paveikslo formatą arba įgyvendinant didesnius užsakymus. Po Rubenso mirties jis oficialiai pripažintas pirmuoju Flandrijos tapytoju, manoma, kad įpėdinių pavedimu Jordansui buvo patikėta užbaigti Rubenso paveikslą.

Pagarbinimo tema

Sakralinėje dailėje egzistuoja kelios su Jėzaus gimimu susijusios temos, kurių veikėjai ir linijos persipina: Jėzaus gimimas, Piemenų pagarbinimas, Apreiškimas piemenims ir Trijų Karalių pagarbinimas. Visos jos remiasi Evangelijos pagal Luką (Lk 2, 1–20) ir Evangelijos pagal Matą (Mt 2, 1–12) pasakojimais. Evangelijoje pagal Luką rašoma, kad gimęs Kūdikėlis buvo paguldytas ėdžiose, nes Marijai ir Juozapui nebuvo vietos užeigoje, o laukuose su banda nakvoję piemenys atskubėjo jo pagarbinti. Kaip jie sužinojo apie įvykį? Miegančius piemenis pažadina ir džiaugsmingą žinią praneša angelas. Angelo apreiškimas piemenims kaip savarankiška kompozicija krikščioniškoje dailėje pasitaiko retokai, dažniau ji papildo Piemenų pagarbinimo siužetus. Dar viena tema – Karalių pagarbinimas; greta puošnių išminčių iš Rytų čia neretai vaizduojami ir piemenys. Kartais Jėzaus gimimo scenoje atsispindi visi įvykiai – gimimas, apreiškimas piemenims, piemenų pagarbinimas, išminčių, arba karalių, apsilankymas.

Žvelgiant chronologiškai, seniausias yra Jėzaus gimimo siužetas, randamas jau senovės Romos II ir III a. reljefuose bei katakombų sienų tapyboje. Seniausi Karalių pagarbinimo vaizdai žinomi iš IV amžiaus. Nuo to laiko Jėzaus gimimą vaizduojančios kompozicijos pasipildė gyvūnais – atsirado asilas ir jautukas, keitėsi veiksmo vieta – tvartelis, ola, senovinių pastatų likučiai, gausėjo piemenų dovanos, daugėjo danguje plevenančių angelų. Kaip savarankiška tema, Piemenėlių pagarbinimas Vakarų Europos dailėje paplito nuo XV amžiaus. Renesanso ir baroko laikais tai buvo pamėgta altoriams ir maldai skirtų paveikslų tema tiek Italijoje, tiek Šiaurės Europos kraštuose.

Piemenų pagarbinimas pagal Jordansą

1615 m., būdamas 22-ejų, Jordansas tapo Antverpeno Šv. Luko tapytojų gildijos nariu kaip tapytojas tempera ir akvarele, tuo įgydamas teisę projektuoti gobelenus. Reikia pasakyti, kad šioje srityje vėliau daug pasiekė. 1616 m. vedė, kitais metais sulaukė pirmagimio. Jau 1621 m. turėjo mokinių. Į Antverpeno meno sceną Jordansas įžengė su iš karto aplinkinių dėmesį patraukusiais darbais – paveikslu „Kristaus nukryžiavimas“, skirtu Šv. Povilo bažnyčiai Antverpene, ir keliais „Piemenų pagarbinimo“ variantais. Per penkerius metus, nuo 1615 m. iki 1620 m., dailininkas nutapė daugiau nei septynis paveikslus šia tema. Jie saugomi įvairiuose Europos ir Šiaurės Amerikos muziejuose. Galbūt šioje istorijoje jaunas menininkas rado aliuzijų į savo asmeninę laimę, šeimos gausėjimą, pirmojo vaiko krikštą. Prie Piemenų pagarbinimo siužeto sugrįžo būdamas jau brandaus amžiaus ir didingu stiliumi nutapė dvi daugiafigūres reprezentacines kompozicijas. Ankstyvieji Jordanso darbai pasižymi gyvu pasakojimu, individualizuotais personažais, jie kupini jautraus intymumo, perteikia motinišką meilę, tad yra labiau paveikūs, skatina kartu išgyventi Kalėdų stebuklą.

„Magnificat“ viršelyje matomas „Piemenų pagarbinimas“ saugomas privačioje kolekcijoje. Jis nedatuotas, tačiau, palyginus su ankstyvaisiais Jordanso kūriniais, priskirtinas tam pačiam laikotarpiui. Būtent apie 1616 m. religines ir mitologines kompozicijas dailininkas pradėjo tapyti aliejiniais dažais. Aliejinė tapyba atvėrė galimybę išbandyti iš Italijos atėjusią naują techniką chiaroscuro (it. chiaro – šviesa, scuro – tamsa) – formos modeliavimą stiprių šviesos ir tamsos kontrastų pagalba. Jį ištobulino italų baroko tapytojas Karavadžas (Michelangelo Merisi da Caravaggio), savo šalyje ir toli už jos ribų įgijęs būrį sekėjų, vadintų karavadžistais. Nors Jordansas Italijoje nesilankė, su Karavadžo komponavimo naujovėmis ir apšvietimo efektais jį, kaip ir kitus flamandų tapytojus, supažindino aštuonerius metus Italijoje praleidęs Rubensas ir jo kūriniai.

Jordansas vaizduoja momentą, kai ką tik atskubėjusių piemenų būrelis glaudžiai susiburia prie Mergelės Marijos ir Kūdikėlio. Dangaus lopinėlis fone primena, kad veiksmas vyksta naktį. Dailininkas vaizdą stipriai priartina, netapo figūrų visu ūgiu, jas drąsiai fragmentuoja, individualizuoja ir tiksliai charakterizuoja kiekvieną personažą. Tai sustiprina įspūdį, kad viskas vyksta čia ir dabar. Nors ir labai skubėdami, piemenys nepamiršo kuklių dovanų Kūdikėliui. Senyvas piemuo iš ąsočio į dubenėlį ką tik pripylė šviežio pieno, balta skara ryšinti moteris prilaiko pintame krepšyje spurdantį gaidį. Mažam piemenukui parūpo, kad Kūdikėlis nesušaltų, tad, paėmęs indą su žarijomis, laiko jį labai susikaupęs, kad kokia kibirkštis nenukristų. Jaunas piemuo linksmina Kūdikėlį, grodamas dūdele, o piemenaitė juo gėrisi pamaldžiai sudėjusi rankas. Visų akys spindi, veidai švyti. Piemenys pamatė įsikūnijusį stebuklą, ir juos apėmusią euforiją Jordansas perteikia itin išraiškingai, su visa jaunatviška kūrėjo energija.

Svarbiausi veikėjai yra dešinėje paveikslo pusėje. Kartu tai ir šviesiausia kompozicijos dalis, skleidžianti ramybę. Nuostabiai graži Mergelė švelniai glaudžia Kūdikėlį prie krūtinės, skruostu prigludusi prie jo galvelės. Patogiai atsirėmęs Kūdikėlis susidomėjęs apžiūrinėja spalvingą piemenų grupelę. Tamsiai mėlyna Marijos skraistė nuslydusi ant pečių, jos galva atidengta, o nedidelė plaukų sruogelė žaismingai puošia Mergelės kaktą. Tokiomis subtiliomis detalėmis Jordansas stebuklingam vyksmui suteikia realaus tikrumo, subtiliai atskleidžia žmogišką mamos ir vaiko ryšį. Prie jų kiek palinkęs stovi Juozapas. Nors matome tik jo galvą profiliu, globėjiškas Juozapo judesys labai iškalbingas. Tarp abiejų grupių, beveik paveikslo centre matomas seno pastato sienos fragmentas su styrančiais mediniais basliais gyvuliams rišti. Ši detalė primena, kad Juozapui ir Marijai buvo užvertos Betliejaus namų durys. Antra vertus, siena gali būti ir praeities, kurią įveikia atėjęs Išganytojas, simbolis.

Šviesos ir tamsos žaismas paveiksle tiesiog meistriškas. Tapytojas veda žvilgsnį nuo ąsotį ir dubenėlį laikančių piemens rankų link dailių Marijos rankų, kelia aukštyn į nušvitusius motinos ir vaiko veidus, parodo, kaip nuo jų sklindanti dangiška šviesa apšviečia jaunos piemenaitės sudėtas rankas ir nušvinta jos džiaugsmo ašarų kupinose akyse, paskui sumarguoja daugybe atšvaitų ant visų dalyvių veidų, rankų, galvų, drabužių. Dinamiškas šviesos srautų – žemiško ir dangiško, sklindančio nuo Mergelės Marijos ir Kūdikio, – persipynimas kuria paslapties atmosferą.

Sumaniai sugrupavęs veikėjus į pusratį, Jordansas nepamiršta ir žiūrovų, kviesdamas juos įsitraukti į visuotinį Kūdikėlio pagarbinimą. Toks komponavimas, kaip ir kitos meninės raiškos priemonės – asimetrija, priartinta svarbiausia scena, fragmentuotos figūros, paprasti tipažai, jų jausmų kilnumo ir tikėjimo gilumo pabrėžimas, šviesotamsos efektai – būdingas dinamiškam baroko stiliui. Visa tai suteikia pasakojimui įtaigumo ir jausmingumo, primenančio vaikystės laikus, kai nekantriai laukei Vakarės danguje ir ateinančio stebuklo, kol po medinės bažnytėlės stogu vieningu atodūsiu nuvilnys stebuklinga giesmė: „Gul šiandieną jau ant šieno Atpirkėjas žmonijos, šiam Karaliui visagaliui nėr vietelės tinkamos. Piemenėliai, paskubėkit, dovanas jam savo dėkit, kaip pasaulio Viešpačiui…“

Kristina Jokubavičienė

• «