01
12 /
2023
Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo.
Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą.
Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes DIEVAS YRA MEILĖ.
O Dievo meilė pasireiškė mums tuo,
jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį.
(1 Jn 4, 7–9)
Šiose trijose eilutėse telpa pagrindinė žinia, kurią mums skelbia Pirmasis Jono laiškas (toliau – 1 Jn). Autorius nusako paprasčiausią ir įžvalgiausią religijų istorijoje Dievo apibrėžimą – Dievas ne tik myli, bet yra Meilė; jis taip pat pakartoja esminį visos biblinės moralės pagrindą – konkrečios artimo meilės įstatymą, ir dar atveria mus svaiginančią, bet realią viltį – gyventi per Jį!
***
Kokiomis aplinkybėmis buvo parašyti šie šviesos žodžiai? Kas buvo 1 Jn autorius? Koks buvo jo tikslas?
Nėra lengva atsakyti į šiuos klausimus. Skirtingai nuo daugumos Naujojo Testamento laiškų, 1 Jn neturi nei įprasto sveikinimo, skirto laiško adresatams, nei pabaigos. Jo autorius nemini savo vardo. Šis raštas iš tiesų labiau panašus į pamokslą, nei į laišką. Tačiau analizuojant tekstą galima daryti kelias išvadas.
1. Savo stiliumi, žodynu ir sąvokomis laiškas yra labai panašus į Evangeliją pagal Joną. Ankstyvoji Bažnyčios tradicija vieningai priskyrė jį apaštalui Jonui, nors šiuolaikiniai komentatoriai labiau linkę kalbėti apie Jono mokyklą, nei pripažinti Zebediejaus sūnų Joną evangelijos ir laiškų autoriumi.
2. Bendruomenė, kuriai autorius rašo, jau gyvuoja nemažai laiko. Adresatai nėra nauji konvertitai, jie seniai išgirdę Kristaus žinią ir jo mokymą. Autorius dažnai mini, kad jie „žino“. Tai, ką jie „žino“, jiems, kaip ir mums šiandien, yra perdavę liudytojai. Laiško įžanga iškilmingai pabrėžia šį perdavimą. Autorius yra iš tų, kurie tiesiogiai pažinojo Jėzų; „mes girdėjome ir savo akimis regėjome, patyrėme ir mūsų rankos lietė“. Ši išskirtinė patirtis įpareigoja liudyti ir šitaip sukurti džiaugsmo bendrystę tarp Jėzaus mokinių iš pirmosios kartos ir visų tų, kurie priima jų liudijimą (1 Jn 1, 1–4). Autorius savo adresatus meiliai vadina „vaikeliais“, lyg būtų juos pagimdęs tikėjimui, ir iš jo tono matosi, kad jis giliai ima į širdį jų tikėjimo bei bendruomeninio gyvenimo būklę.
Kas jam kelia tokį rūpestį, kad nuo meilingų kreipinių dažnai pereina prie itin griežtų įspėjimų ir kaltinimų? Atrodo, kad laiško rašymo dingstis buvo gana didelės ir įtakingos mokinių grupės pasitraukimas iš bendruomenės („jie yra išėję iš mūsų, tačiau nebuvo mūsiškiai“, 2, 19). Šiuos žmones autorius net vadina „antikristais“ (2, 18; 4, 3) ir liepia mokiniams saugotis jų. Vadinasi, jie kėlė tikrą pavojų bendruomenei. Akivaizdus autoriaus tikslas – duoti savo adresatams aiškių tikėjimo ir moralės kriterijų, kad jie galėtų atsilaikyti prieš šiuos „netikrus pranašus“ (4, 1). Dėl to laiško tonas dualistinis – jame daug priešingybių (šviesa-tamsa, meilė-neapykanta, tiesa-melas, Dievas-pasaulis, gyvenimas-mirtis). Jis nuolat kviečia rinktis.
Pasak autoriaus, šių antikristų nukrypimas nuo tikro krikščioniško tikėjimo yra dvejopas. Viena vertus, nors jie tvirtina, kad pažįsta Dievą, yra bendrystėje su Juo ir turi ypatingą Dvasios patepimą, bet nepriima Jėzaus kaip Kristaus ir Dievo Sūnaus. Autorius primena: „Kiekvienas, kas neigia Sūnų, neturi ir Tėvo“ (2, 23). „Kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų kūne atėjus, yra iš Dievo, o kiekviena dvasia, kuri Jėzaus neišpažįsta, nėra iš Dievo“ (4, 2). Vadinasi, Jėzus, istorijoje įsikūnijęs amžinasis Sūnus, savo kraują praliejęs (5, 6) už nuodėmę, yra vienintelis tikrasis Dievo apreiškimas ir tik per Jį galime gyventi bendrystėje su Dievu.
Kita vertus, toks „nekonkretumas“ tikėjimo lygmenyje vedė į moralinį „nekonkretumą“. Atrodo, kad oponentai laikė save be nuodėmės (1, 8 ir toliau) ir nepaisė meilės broliams būtinumo (2, 9 ir toliau; 3, 14 ir toliau). Tad šių žmonių tariamas dvasingumas yra Dievo, kuris yra Meilė, neigimas. Dievo pažinimas ir tarpusavio meilė yra neatskiriami: „Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (4, 20).
***
Nors eretikų sukeltas pavojus buvo proga parašyti laišką, tai nėra vienintelis raktas į jį. Centrinė laiško tema – bendrystė su Dievu ir vienų su kitais, kaip skelbiama laiško įžangoje: „Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad jūs turėtumėte bendravimą (koinônia – bendrystę) su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi“ (1, 3). Ši bendrystė su Dievu nėra abstrakti teorija. „Kas laikosi jo įsakymų, pasilieka Dieve ir Dievas jame“ (3, 24). Tai – abipusis apsigyvenimas, gyvybingas ryšys, į kurį mus įveda Sūnus per sakramentus, ir kuris yra įgyvendinamas konkrečiai mylint brolius ir seseris, einant tuo pačiu meilės keliu kaip Jėzus, kuris už mus paguldė savo gyvybę (3, 16). Tam nereikia pasiekti tariamų dvasinių aukštumų. Reikia tik mylėti: „Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka“ (4, 12). Visi („vaikeliai, jaunuoliai, tėvai“, 2, 12–14) yra kviečiami džiaugtis šia tikrove ir viltimi: „Mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame! […] Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad kai pasirodys, būsime panašūs į jį, nes matysime jį tokį, koks jis yra“ (3, 1–2).
Ses. Benedicte Rollin RA
