01
02 /
2023
Šis Pauliaus raštas ypatingas tuo, kad yra sudarytas iš atsakymų į klausimus ir problemas, apie kurias apaštalas girdėjo būdamas Efeze. Žiūrint į laiško turinį, galima klausti, ar ne nuo Korinto bendruomenės keliamų rūpesčių Paulius prapliko?!. Laiškas – ilgas ir labai turtingas. Čia aptarsime kelis svarbiausius jo momentus.
Korintas
Ką žinome apie Korinto bendruomenę bei jos aplinką? Korintas buvo didmiestis, Achajos provincijos sostinė, kurioje, kaip spėjama, Pauliaus laikais gyveno apie pusė milijono žmonių, du trečdaliai jų buvo vergai. Miestui klestėti ypač palanki strateginė jo padėtis tarp dviejų uostų – Lechėjo ir Kenchrėjos, sujungtų kanalu. Tai buvo labai gyvas prekybos centras, į kurį atplaukdavo laivai iš visų Viduržemio jūros krantų. Jis pasižymėjo visiems dideliems uostams bendru bruožu – labai mišri populiacija, didelė rasių, kultūrų ir religijų įvairovė. Palaidas korintiečių gyvenimas buvo gerai žinomas: pagrindinė miesto šventykla buvo skirta Afroditei – meilės deivei… Akivaizdus ir didelis atotrūkis tarp mažumos labai turtingų ir masės vergų ir vargšų. Miestas taip pat pasižymėjo daugybe filosofijos mokyklų.
Korinte Pauliaus skelbiama žinia – kaip pats rašo, „žodis apie kryžių“ – davė daug vaisių. Gimė gyva charizmatiška bendruomenė. Tačiau ji susidūrė su pavojinga aplinka ir buvo jos paveikta.
Susiskaldžiusi bendruomenė (1, 10 – 4, 21)
Pirmoji problema, apie kurią rašo Paulius, yra susiskaldymai. Atsirado tarpusavyje konkuruojančios grupės: vieni didžiuojasi, kad priėmė tikėjimą iš paties Pauliaus, kiti pabrėžia, kad juos krikštijo apaštalas Petras (jis tikriausiai aplankė Korintą po to, kai, įkūręs bendruomenę, Paulius išvyko). Dar kiti lygina Paulių su kitu misionieriumi – Apolu, kuris atvyko vėliau: Apolas buvęs išsilavinęs ir iškalbingas, o Paulius – menkas oratorius. Kuri iš grupių yra geresnė, išmintingesnė?.. Į šitokį rungtyniavimą, panašų į tą, kuris vyravo tarp filosofijos mokyklų, Paulius atsako: 1) krikščionių išmintis nėra intelektualinis žaidimas, o pats kryžius; kryžius, nors atrodo kvailybė ir silpnumas, yra tikrasis Dievo išminties ir galios apreiškimas; 2) apaštalai yra tik tarnai, darbininkai, kurie papildo vienas kitą, o bendruomenę stato pats Dievas. Verta apmąstyti šiuos atsakymus, nes nesveiko prisirišimo prie vadovų, susiskaldymo ir konkurencijos problemos, deja, lieka aktualios per visą Bažnyčios istoriją!
Lytiškumas ir šeima (5–8 sk.)
Kita problema kyla dėl paleistuvavimo aplinkos, kurioje gyveno ir iš kurios atėjo bendruomenės nariai. Paulius griežtai smerkia vieną mokinį, kuris gyvena su tėvo žmona, ir įspėja apie ištvirkavimo bei kitų sunkių nuodėmių rimtumą. Kaip visada, jo pamokymai nėra moralizuojantys, o pagrįsti teologine įžvalga – „Jūsų kūnas yra šventovė. […] Šlovinkite Dievą savo kūnu!“ (6, 19–20). Tai – kūno teologijos pradmenys Naujajame Testamente. Toliau eina pamokymai apie santuoką ir susilaikymą. Ką daryti, jei sutuoktinis ar sutuoktinė nėra tikinti (-s)? Apskritai geriau tuoktis ar likti vienam? Matome, kad Paulius vertina santuoką, kurioje sutuoktiniai pašventina vienas kitą, bet jo įsitikinimas, kad Kristaus šlovingas sugrįžimas yra arti, nulemia tai, kad pabrėžia celibato pranašumą. Tačiau jis pripažįsta, kad tai priklauso nuo kiekvienam duotos dovanos (7, 7). Svarbus principas: „Viskas man valia! Bet ne viskas naudinga!“ (6, 12). Jis bus pakartotas 10, 23: „Viskas valia! Bet ne viskas naudinga! […] Ne viskas ugdo!“ Pauliui krikščioniška moralė yra pagrįsta laisve, ne reglamentais, bet krikščionys turi gyventi tiesoje ir visuomet pasirinkti tai, kas atitinka naują gyvenimą Dvasioje ir kas yra gera kitiems.
Laisvė ir silpnųjų papiktinimas (9 sk.)
Kitas klausimas: ar leistina Kristaus mokiniams dalyvauti pagoniškose apeigose šventyklose ir (ar) valgyti stabams paaukotą mėsą? Toks klausimas mums nebeaktualus, tačiau Pauliaus būdas atsakyti – taip. Jis aiškiai dėsto, kad stabai yra niekis (nėra kitų dievų), tad jiems aukota mėsa yra morališkai „neutrali“. Tačiau matyti pažengusį mokinį, sėdintį prie stalo šventykloje, gali paskatinti neseniai atsivertusius, neapšviestus brolius grįžti į stabmeldystę. „Tokiu būdu silpnasis žus dėl tavo pažinimo. O juk jis – brolis, už kurį numirė Kristus! […] Jei tad valgis piktina mano brolį, aš nevalgysiu mėsos per amžius“ (8, 11–13). Pasirinkimo kriterijus – meilė. Laimėti, išgelbėti, apsaugoti brolius, ypač silpnuosius – tai apaštalo tikslas, dėl kurio jis „visiems tapo viskuo“ (9, 22), priimdamas bet kurią kultūrą ar gyvenimo būdą, kuris neprieštarauja Evangelijai.
Eucharistija (10–11 sk.)
10 ir 11 sk. mums pateikia lobį – Pauliaus eucharistinę teologiją. Dalyvaudami priimant tą pačią duoną ir geriant iš tos pačios taurės, krikščionys realiai (ne tik simboliškai) dalyvauja Kristaus kūne ir kraujyje ir taip tampa Kristaus (bažnytiniu) kūnu (10, 16–17). Bendrystė yra ne tik „vertikali“, bet ir „horizontali“. Dėl to, jei bendrystė tarp brolių yra pažeista (vėl susiskaldymo problema, bet šį kartą tarp pasiturinčių ir vargšų), jie iš tikro nebešvenčia Viešpaties vakarienės! (11, 17–33). Čia nėra vietos individualistiniam dvasingumui, kuris ignoruoja šalia sėdintį, ypač vargdienį. Eucharistija kuria bendrystę su Kristumi ir su jo kūnu – Bažnyčia.
Dvasios dovanos (12–14 sk.)
Tęsdamas liturgijos tematiką, 12–14 sk. Paulius aptaria, kaip reikėtų tinkamai naudoti Dvasios dovanas bendros maldos metu. Čia vėl aptinkame nuodėmingą polinkį lygintis ir konkuruoti: pvz., kas yra „dvasingesnis“ – stebukladarys, ar tas, kuris kalba kalbomis? Pauliaus atsakymas dvigubas: 1) visos dovanos yra vertingos ir reikalingos, kaip kūno nariai yra reikalingi kūnui ir vienas kitam, ir visos yra Dvasios paskirtos, kam Ji nori, bendram kūno labui; 2) svarbiausia iš visų dovanų, vienintelė absoliučiai reikalinga – meilė (13 sk. garsus Himnas meilei). Tai turėtų nuginkluoti bet kurias tarpusavio „šventumo varžybas“!
Mirusiųjų prisikėlimas (15 sk.)
Tikriausiai paveikti graikų filosofijos, kuri nuvertina kūną, kai kurie korintiečiai abejoja mirusiųjų prisikėlimu. Čia dar kartą Pauliaus argumentas yra kristologinis: juk Kristus realiai prisikėlė. Apaštalas primena Evangeliją, kurią jis pats gavo ir kurią perdavė korintiečiams: „Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai. Vėliau jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiolei, o kai kurie yra užmigę“ (15, 3–6). Be galo mums brangus tekstas, nes tai – ankstyviausia mūsų turima tikėjimo išpažinimo formuluotė. Ji remiasi pačių pirmųjų mokinių liudijimu. Ši dalis baigiasi triumfo giesme: „Pergalė sunaikino mirtį! Kurgi, mirtie, tavoji pergalė?“ (15, 55).
16 sk. – laiško pabaiga – mums primena konkrečius kasdieniškus Pauliaus rūpesčius: kaip saugiai surinkti ir nugabenti labdarą Jeruzalės bendruomenei, kas, kur ir kada turi toliau keliauti misionieriauti arba aplankyti bendruomenes.
Ses. Benedicte Rollin RA
