01
05 /
2012
Iš kur mums ta garbė…
Pjetras di Frančeskas delji Oriolis (Pietro di Francesco degli Orioli, 1458–1496 m.) buvo Italijos Ankstyvojo Renesanso dailininkas, visą savo neilgą gyvenimą (mirė 37-erių) gyvenęs ir kūręs Sienos mieste, Toskanoje. Jis priklausė vadinamajai Sienos mokyklai, kurios atstovai vienijo Bizantijos, vėlyvosios gotikos ir renesanso bruožus, tapė lyriškus ir emocionalius kūrinius. Paveikslą „Švč. Mergelės Marijos Apsilankymas pas Elzbietą“ Pjetras di Frančeskas delji Oriolis nutapė XV a. 9–10 dešimtmečiais ant medžio lentų, ir tai buvo vienas ankstyviausių „Marijos Apsilankymo“ pavaizdavimų altoriuje. Iš tiesų paveikslas yra triptiko – tridalio altoriaus – vidurinysis atvaizdas. Kairiau jo nutapytas šv. Mykolas Arkangelas, dešiniau – šv. Pranciškus Asyžietis. Šiedu šventieji su „Apsilankymo“ įvykiais tiesiogiai nesusiję, bet veikiausiai sietini su nežinomų altoriaus užsakovų dangiškaisiais globėjais arba šventove, kuriai skirtas altorius.[1]
Marijos apsilankymas pas Elzbietą aprašytas Evangelijoje pagal Luką (Lk 1, 39–56). Pasak evangelisto, netrukus po angelo Apreiškimo Marija iškeliavo aplankyti savo giminaitės Elzbietos, žydų šventiko Zacharijo žmonos, kuri „pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga“ (Lk 1, 36). Abiejų moterų susitikimas turėjo būti ypač džiaugsmingas ir kupinas Dievo palaimos, nes Marija po Apreiškimo laukėsi Jėzaus, o Elzbieta – šv. Jono Krikštytojo. Marija „nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos pasveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios“ (Lk 1, 40–41). Italijos Renesanso tapytojas Pjetras di Frančeskas delji Oriolis, ištikimas tikroviškumo principui, negalėjo pažodžiui atvaizduoti šio esminio stebuklingojo įvykio – įsčiose esančių Jėzaus ir Jono Krikštytojo pasisveikinimo (to meto kitų kraštų dailininkai kartais tiesiog nutapydavo besisveikinančius kūdikius virš motinų drabužių). Šį mistinį įvykį jis perteikia sudėtingu Marijos ir Elzbietos persipynusių rankų gestu, kurį dailininkas tiek kompozicine, tiek emocine prasme padarė kertiniu viso paveikslo bei altoriaus akcentu. Elzbieta su ypatingu švelnumu abiem delnais apkabina Marijos dešinę ranką, tuo tarpu Jėzaus Motina kairiąja tarsi laimina giminaitę ir kartu jos įsčiose – Joną Krikštytoją. Švelnumas trykšta ir iš Elzbietos žvilgsnio, o Marija jai atsako begaliniu nuolankumu.
Tačiau Apsilankymas – tai žymiai daugiau nei dviejų besilaukiančių moterų susitikimas, net jei abu pradėjimai tokie stebuklingi ir persmelkti mistiško Dievo veikimo. „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ (Lk 1, 42–43) Kaip tik šie Elzbietos žodžiai yra kertinė Marijos Apsilankymo ašis – jais pirmą kartą po Apreiškimo viešai išpažįstamas Mesijo atėjimas, t. y. paskelbiama ir atpažįstama, kad Kūdikis, kurio laukiasi Marija, yra Viešpats ir Išganytojas.[2] Pranešama, kad tai, kas buvo pažadėta Senajame Testamente, jau pradeda pildytis Naujajame.
Apskritai Apsilankymą galima laikyti Senojo ir Naujojo Testamento sandūra, ir dailininkas tai vizualiai perteikia sugretindamas ir pastatydamas vieną priešais kitą Elzbietos ir Marijos figūras. Paveikslas padalintas vertikaliai pusiau, ir viskas jame, net fone esančios arkinės nišos, simetriškai atsikartoja veidrodinio vaizdo principu (vadinamoji antitezinė kompozicija). Elzbieta, besilaukianti paskutinio Senojo Testamento pranašo Jono Krikštytojo, pati atstovauja Senajam Testamentui. Ji vaizduojama pabrėžtinai senyvo amžiaus, be to, nutapyta tamsiomis spalvomis, kaip ir už jos esančios figūros. Tuo tarpu Jėzaus besilaukianti Marija simbolizuoja Naująjį Testamentą, ji jauna ir skaisčiai balta, užlieta dangiškos šviesos, kaip ir visa jos paveikslo pusė.
Bėgant laikui, „Apsilankyme“ Marija ir Elzbieta iš pradžių vaizduotos susitinkančios vienos, tačiau ilgainiui pradėti tapyti kiti jas lydintys asmenys, šiam įvykiui suteikiantys papildomų prasmių. Už ar greta Elzbietos dažnai matomas jos vyras Zacharijas, senyvas Jeruzalės šventyklos kunigas. Viduramžiais augant šv. Juozapo kultui, greta Marijos atsiranda jos Dangiškasis Sužadėtinis (vargu ar besilaukianti Marija būtų viena leidusis į tokią sunkią ir pavojingą kelionę per Judėjos kalnyną). Tačiau šiame paveiksle Marijos palydovės – dvi jaunos moterys, kurių viena, sprendžiant iš rankų padėties – taip pat besilaukianti. Kas gi jos?
Tai dvi Marijos – Marija, Klopo žmona, ir Marija Salomė. Anot viduramžiais populiarios legendos, Marijos motina šv. Ona buvo ištekėjusi tris kartus ir iš kiekvienos santuokos turėjo po dukterį, vardu Marija. Iš pirmosios santuokos su Joakimu gimė Švč. Mergelė Marija, Juozapo sužadėtinė ir Jėzaus Kristaus motina. Iš antrosios santuokos su Kleopu gimusi duktė Marija ištekėjo už Klopo (Alfiejaus) ir jiems gimė būsimieji apaštalai Jokūbas Jaunesnysis, Simonas, Judas Tadas ir Juozapas Teisusis (Jozė). Iš trečiosios Onos santuokos su Salomu gimusi duktė Marija Salomė ištekėjo už Zebediejaus ir jiems gimė sūnūs apaštalai Jokūbas Vyresnysis ir Jonas Evangelistas. Šiaurės Europos dailininkai XV a. mėgo vaizduoti visą šią gausią giminę, atvaizdus įvardindami „Šv. Onos šeima“ arba „Didžioji Šeima“.[3]
Taigi Pjetro delji Oriolio paveiksle Mariją lydi dvi jos seserys – taip pat besilaukianti Klopo žmona Marija ir Marija Salomė. Evangelistas Lukas nemini šiųdviejų Marijų lankantis pas Elzbietą, tačiau jos įvardintos kituose svarbiausiuose Naujojo Testamento įvykiuose. Abi moterys kartu su Dievo Motina ir Marija Magdaliete lydėjo Jėzų ir patarnavo Jam skleidžiant mokymą Galilėjoje; jos matė Jėzaus Nukryžiavimą (Jn 19, 25) ir Mirtį ant kryžiaus (Mt 27, 55–56; Mk 15, 40); jos budėjo prie Jo kapo (Mk 15, 47; Mt 27, 61) ir pirmosios regėjo Jį Prisikėlusį (Mk 16, 1–8; Mt 28, 9–11). Taigi abi Marijos buvo šalia Marijos ir Jėzaus per visus svarbiausius Jo kaip Mesijo apsireiškimus – ne tik vienos pirmųjų kartu su Elzbieta pažino Mesiją, bet ir regėjo Jo Mokymą, Kančią, Mirtį ir Prisikėlimą. Abi Marijos – vienos artimiausių Jėzaus sekėjų; tokie turėtumėme būti ir mes, esantys šiapus paveikslo.
Bažnytinėje dailėje nėra atsitiktinių pasirinkimų, tad ir Zacharijo bei dviejų Marijų nutapymas paveiksle neša savo žinią. Būdami tarsi antrajame plane už Elzbietos ir Marijos, jie pratęsia Senojo ir Naujojo Testamento paraleles ir tuo pačiu tampa ateities gaire. Elzbietos vyras Zacharijas, kaip Jeruzalės šventyklos kunigas, atstovauja Senajai Sandorai ir jos kruvinajai aukai. Tuo tarpu Marija, о tiksliau – jos įsčiose esantis Išganytojas, per apvalantį sandoros kraują Jėzaus mirtyje yra Naujoji Sandora. Marija, Klopo žmona, ir Marija Salomė, kaip būsimųjų apaštalų motinos, simbolizuoja dar tolimesnės ateities gaires – Apaštalų Bažnyčią. Šis simbolizmas pratęsiamas ir peizaže už Zacharijaus namų tvoros – Elzbietos pusėje matome šventyklą primenantį uždarą pastatą, tuo tarpu už būsimųjų apaštalų motinų – bažnyčios bokštą. Per vidurį tarp jų, maždaug už Marijos, nutapytas aukštas trišakis medis – tai aliuzija į Jėzaus kryžiaus medį ir Jo Auką.
Tačiau Kančia bus ateityje, o Marijos Apsilankymas pas Elzbietą yra kupinas Išganytojo laukimo džiugesio ir begalinio pasitikėjimo Dievu. Jis išsilieja didinga Marijos „Magnificat“ giesme: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju“ (Lk 1, 46–48).
Dr. Rima Valinčiūtė-Varnė
[1] Anksčiau altoriaus autoriumi laikytas Džiakomas Pačiarotis (Giacomo Pacchiarotto, 1474–apie 1540 m.). Visą altoriaus vaizdą žr. http://www.kunst-fuer-alle.de/english/fine-art/artist/image/pietro-di-francesco-orioli/18020/5/index.htm#[2] Greičiausiai kaip tik šie žodžiai užrašyti altoriaus frize virš paveikslo. „Magnificat“ viršelyje jų nesimato.
[3] Krikščioniškosios ikonografijos žodynas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, p. 194, 295–296.
