Poilsis bėgant į Egiptą

Šio mėnesio „Magnificat“ viršelyje matome jau šiek tiek pažįstamo italų dailininko Frančesko Mančinio (Francesco Mancini, 1679–1758) paveikslą „Poilsis bėgant į Egiptą“. Šventiškai spalvinga, pilna gyvybės ir lengvo, ritmingo judėjimo scena, regis, mažai turi ką bendra su sunkiu ir pavojingu keliavimu dykuma. Nematome Šventosios Šeimos patirto kelionės nuovargio, nerimo, kažkaip išsitrynė tragiškų pabėgimo aplinkybių atmintis – Erodo persekiojimo grėsmė, vaikelių žudynės Betliejuje. Vien jaukumas, palaima, meilės idilė, visi veikėjai atrodo panirę angelų muzikos garsuose… Iš pirmo žvilgsnio nesunkiai galėtume šį paveikslą supainioti su XVII–XVIII a. sukurtais džiaugsmingais Jėzaus gimimo, piemenų pasveikinimo atvaizdais. Tokį mažorinį siužeto pateikimą veikiausiai lėmė vaizduojamo kelionės epizodo stebuklinis turinys, pratęsiantis stebuklų Betliejuje seką. Bet ne mažiau reikšmingi ir stilistiniai to meto meno ieškojimai – XVIII a. „elegantiškasis barokas“, neniekinęs sentimentalumo ir intymumo.

Šventosios Šeimos bėgimo į Egiptą istorija yra aprašyta apokrifiniuose šaltiniuose – „Knygoje apie Mergelės Marijos gimimą ir Išganytojo vaikystę“ (vadinamojoje Pseudo-Mato evangelijoje) ir „Arabiškoje Išganytojo vaikystės evangelijoje“. Įdomu, kad iš daugelio aprašytų stebuklingų kelionės įvykių būtent epizodas su palmės medžiu tapo dailėje itin pamėgtu siužetu, nukonkuravusiu pasakojimus apie drakonų sutramdymą, laukinių žvėrių palydą, plėšikų, demonų išvaikymus. Pseudo-Mato evangelijos 20 skyriuje pasakojama, kaip trečią kelionės dieną karščio išvarginta ir pabaigusi vandens atsargas šeima sustojo pailsėti palmės šešėlyje. Jėzus paprašė medžio pasilenkti ir pamaitinti savo vaisiais nusilpusius tėvus, o taip pat atverti po šaknimis paslėptą vandens gyslą, kad būtų kuo atsigaivinti ir žmonėms, ir gyvuliams. Viduramžių miniatiūrose vaizduotos esminės pasakojimo detalės – palinkusi palmė, vandens šaltinis prie jos šaknų, datules skinantys Juozapas ir Marija; kartais palmę lenkia ir vaisius skina angelai. Vėliau, Renesanso laikais, atsirado įvairios siužeto interpretacijos su išvystytais foniniais peizažais; palmė dažnai virsdavo kuria nors Europos regionui būdinga medžių rūšimi, angelai ėmė muzikuoti ar patarnauti besiilsinčiai šeimai, datules pakeitė kiti vaisiai, apipinantys pagrindinę pasakojimo liniją įvairiomis papildančiomis simbolinėmis ir teologinėmis prasmėmis.

F. Mančinio paveiksle išsaugoti pirminiai ikonografijos elementai: matome palinkusios palmės kamieną, Marija laiko dubenėlį su pasemtu šaltinio vandeniu. Tačiau pagrindinis apokrifinis pasakojimas praplėstas keliomis simbolinę prasmę turinčiomis detalėmis. Šv. Juozapas duoda vaikeliui Jėzui žemuogių. Manoma, kad šiuo atveju žemuogės simbolizuoja Įsikūnijimo paslaptį – Dievo Sūnaus „nusižeminimą“ priimant žmogaus kūną. Kartais Viduramžiais žemuogė vaizduota kaip rojaus augalas, tad čia ji taip pat galėtų priminti ir žmonijos išganymo pažadą. Fone matomi architektūros elementai žymi senąjį pasaulį, į kurį ateina ir kurį keičia Kristus. Angelas virš Marijos ir Kūdikio laiko vainiką. Ne visai aišku, kokios gėlės jame pavaizduotos, todėl galime suvokti tik bendriausią šio motyvo reikšmę kūrinio pasakojime – krikščioniškoje ikonografijoje vainikas simbolizuoja iškovotą pergalę prieš nuodėmę ir mirtį. Paveikslo motyvų visuma istoriją apie dykumoje įvykusį stebuklą paverčia pasakojimu apie dar didesnį stebuklą – žmonijos atpirkimą ir visos kūrinijos perkeitimą, kurį pradėjo Dieviškojo Kūdikio atėjimas į žemę. Švč. Mergelė Marija ir šv. Juozapas (kaip ir mes šiandien) buvo klaidžioje kelionėje tarp žemiškojo ir dangiškojo pasaulio. Bet žemiškieji rūpesčiai ir baimės būnant Jėzaus artumoje galėjo virsti ramybe ir džiugiu garbinimu. Todėl šventiška paveikslo nuotaika nėra tik užmaršus nerūpestingumas, tai atsivėrimas džiugiai atpirktosios kūrinijos būsenai mylinčio Dievo akivaizdoje.

F. Mančinis kūrė daugiausia centrinės Italijos regionuose (Markės, Umbrijos, Emilijos-Romanijos), taip pat buvo pripažintas Romoje, 1750–1751 m. vadovavo Šv. Luko akademijai. Dailininkas buvo puikiai susipažinęs su ankstesniais Italijos renesanso, manierizmo, baroko meno kūriniais, taip pat ir savo laiko dailininkų darbais, iš jų sėmėsi ir kompozicijos, ir ikonografijos idėjų, išradingai jas perkurdamas. Literatūroje nurodomas jo kūrinio prototipas – žymaus XVI a. manieristo A. Koredžo (Antonio da Correggio,1489–1534) paveikslas Madonna della Scodella (Dubenėlio Madona), kuriuo sekė ne vienas menininkas. Pavadinimą Koredžo paveikslui suteikė Marijos, laikančios vandens dubenėlį, figūra. Mančinio kūrinys iliustruoja stilistinę jungtį tarp XVI–XVIII amžių manierizmo, baroko ir rokoko tapybos: kaip ir manieristiniame Koredžo prototipe, taip ir Mančinio paveiksle daug gestikuliacijos ir judrios šviesos, neįprastų žiūros taškų.

Be paveikslų, Mančinis taip pat kūrė iliuzinę architektūrinę tapybą (bažnyčių ir rūmų lubų freskas), kuriose, sekdamas jį žavėjusiais renesanso ir baroko meistrų darbais, vaizdavo skriejančias figūras, nutapytas sudėtingais rakursais. Jo potraukis vaizdo dinamikai atsispindi ir šiame nedideliame paveiksle. O gyvenamojo laiko skonį atspindi grakštus figūrų piešinys, minkšti formų perėjimai, subtili pusiausvyra tarp skaidrių, švytinčių spalvų ir jautriai suderintų pilkšvų atspalvių. Už šviesos prisotintas spalvas jį labai vertino darbų užsakovai, o prigesintus pilkšvus spalvinius derinius perėmė ir išvystė jo mokiniai – XVIII a. pabaigos klasicizmo stiliaus atstovai.

1730–1756 m. menininkas nutapė kelias šio paveikslo versijas. Mūsų aptariamą paveikslą 1772 m. kartu su dar dviem kitais F. Mančinio darbais įsigijo popiežius Klemensas XIV, ir dabar šis kūrinys saugomas Vatikano meno kūrinių kolekcijoje.

Jurgita Sprindžiūnienė

• «