01
08 /
2010
Rugpjūčio 11–21 dienomis skaitysime pranašo Ezekielio knygos skaitinius, tad siūlome susipažinti su šia Senojo Testamento figūra ir jo epocha.
Pranašas Ezekielis buvo kilęs iš kunigo šeimos Jeruzalėje, priklausė Jeruzalės kunigiškajai diduomenei. Jis gimė kunigu, bet tapo pranašu. Taigi, jį reikia pažinti ir kaip kunigą, ir kaip pranašą. Jis pranašauja tarp 597 m. ir 571 m. prieš Kristų.
Šis laikotarpis tragiškiausias Izraelio istorijoje: 597 m. pr. Kr. Babilono karalius Nabukadnezaras nukariauja Jeruzalę, karalius Jehojachinas ištremiamas į Babiloniją (2kar 24,14-16). 587 m. pr. Kr. Sugriaunama Jeruzalė, vykdoma antroji deportacijų banga, ženklinanti visišką Izraelio žlugimą (2 Kar 25, 1-21).
597 m. pr. Kr. pranašas Ezekielis su pirmaisiais tremtiniais iškeliauja į Babiloniją ir ten pranašauja. Tai pirmasis pranašas, Dievo pašauktas kalbėti Jo vardu už Šventosios Žemės ribų.
Ezekielio regėjimo vaizdiniai priklauso izraeliečių kunigijos kraičiui, kurį jis pažino kaip kunigas Jeruzalės šventykloje. Be to šie vaizdiniai yra praturtinti ir religiniais Babilonijos įvaizdžiais. Jie nepastebimai sąlygojo tremtinio pranašo vaizduotę. Pasidalinęs tarp kunigo tarnystės ir pranašo misijos Ezekielis nepaprastai jautriai reaguoja į įvykius. Jis nėra jų stebėtojas, bet išgyvena asmeniškai. Jam viskas tampa priežastimi pranašauti: aštrus kalavijas (Ez 5, 1), maistas (Ez 4, 9), žmonos mirtis (Ez 24, 15).
Dievo Šlovės regmė
Ezekielis buvo pašauktas nuostabia regme penktaisiais karaliaus Jehojachino tremties metais: „man esant tarp tremtinių prie Kebaros upės, atsivėrė dangus ir aš mačiau regėjimus iš Dievo“ (Ez 1, 1). Ezekielis mato Dievą, sėdintį soste, Jo neapsakomą šlovę ir didybę: „Artėjo viesulas, didžiulis debesis, kurio viduryje iš ugnies šerdies spindėjo lyg gintaras. (…) Viršum dangaus skliauto, kurs buvo virš jų galvų, stūksojo lyg sosto pavidalas, panašus į safyrą. Aukštai viršum sosto pavidalo sėdėjo į žmogų panaši būtybė.(…) regėjau tartum ugnį su blizgančia pašvaiste visur aplinkui. Tai buvo Viešpaties šlovės panašumo išvaizda. Pamatęs parpuoliau veidu žemėn ir išgirdau kažką kalbantį“ (Ez 1, 4b. 26 – 28). Ezekielio pradiniame regėjime Dievas yra artimas, tačiau pranoksta bet kokį pavaizdavimą: „lyg…, lyg…“. Jis yra ir čia, ir tuo pačiu anapus visko. Persmelktas Dievo transcendencijos apreiškimo, Ezekielis supranta savo menkumą. Šlovės akivaizdoje, jis yra tik „žmogaus sūnus“, eilinis žmogus.
Regėjimas glaudžiai susijęs su Šventykla Jeruzalėje ir jos vaidmeniu Dievo Tautos savimonėje. Pagal šventyklos prasmę, Jahvė nematomai sėdėjo soste Šventų šventojoje, o cherubinai sargai skleidė savo sparnus apsaugai virš jo sosto – Sandoros Skrynios. „Viešpaties šlovė nuėjo nuo Namų slenksčio ir sustojo viršum kerubų. Kerubai pakėlė sparnus ir pakilo nuo žemės mano akyse, išeidami kartu su ratais“ (Ez 10, 18). Ezekielis regi, kaip Jahvės šlovės vežimas – Jo Artumas – palieka Jeruzalės Šventyklą ir lydi tremtinius į Babiloniją. Pranašas mato, jog Izraelio Dievo Artumas išsiskleidžia į visas keturias pasaulio šalis – Jahvės šlovės daugiau neberiboja jokia erdvė. Dievo didybė pasireiškia tuo, kad Jis išskleidžia savąjį artumą savo tautoje ne tik Jeruzalėje, bet eina kartu su ja, ten kur ji yra.
Tautos nuodėmė ir asmeninė atsakomybė
Pirmojoje savo tarnystės dalyje (Ez 1-32) vyrauja radikalus Izraelio neištikimybės, jo širdies kietumo bei nuodėmės parodymas. Tai atskleidžiama skelbiant bausmę (Jeruzalės sugriovimas ir antroji trėmimų banga) ir perduodant ištarmes tautoms. Ezekielis taip pat atskleidžia vadų ir netikrų pranašų nepajėgumą vadovauti.
Nuo VIII a., pradedant Amosu, visi pranašai skelbė, kad Dievas teis savo neištikimą tautą. 722 m. Samarijos paėmimas – suprastas kaip Izraelio namų nuodėmės pasekmė, kuris vadovavosi pasipiktinimą keliančiu neteisingumu. Amosas jau tada skelbė: „Atėjo Izraeliui pabaiga“ (Am 8,2). Ozėjas – „Kadangi jie sėja vėją, todėl pjaus audrą…“ (Oz 8,7)
Artinantis Tremčiai, atpildo teologijos perspektyvoje, pranašų perspėjimai pildosi – Babilono pergalė yra neištikimybės pasekmė. Tauta yra atsakinga už tai, kas įvyko. Tai Viešpats pasiuntė Nabukadnesarą. Šis ryšys tarp nelaimės ir nuodėmės yra paaiškintas Jeremijo ir Ezekielio knygose: “Kai klausi širdyje: „Kodėl man taip atsitiko?“ – žinok, kad už savo didžią kaltę esi apnuoginta ir esi prievartaujama (…) Toks bus tavasis likimas – mano tau atseikėta dalia, – tai Viešpaties žodis,- dėl to, kad mane pamiršai ir pasitikėjai melu“. (Jer 13, 22.25)
Tačiau pranašai taip pat skelbia, kad istorijos eiga gali keistis. Bausmė nėra paskutinis Dievo žodis. Jei tauta grįžtų ir laikytųsi įstatymo, jis ją vėl vestų į pažadėtąją žemę, kurią pažadėjo jos tėvams. O 587 m., Ezekielis tremtiniams skelbs, kad vieną dieną Viešpats juos išlaisvins iš Babilonijos jungo, kaip kitados iš Egipto. Jų grįžimas iš tremties bus naujas Išėjimas: išsklaidytas Izraelis grįš džiaugdamasis, kad skelbtų Viešpaties šlovę ir atskleistų, kad žemė yra Dievo dovana, o ne nuopelnas.
Šioje perspektyvoje, Ezekielis atveria naują įžvalgą asmeninės atsakomybės klausimu, kuris buvo jau sprendžiamas Abraomo laikais, kai Dievas klausiamas ar Jis būtų pasigalėjęs Sodomos, jei mieste būtų bent vienas teisusis? (plg. Pr 18, 22-33)
„Viešpaties žodis atėjo man: „Ką jūs manote kartodami šitą patarlę apie Izraelio žemę: „Tėvai valgė rūgščių vynuogių, o vaikams atšipo dantys?“ kaip aš gyvas,- tai Viešpaties Dievo žodis,- šita patarlė nebebus kartojama Izraelyje. (…) Žmogus, kuris nusideda, turi mirti! Vaikas nekentės už tėvo kaltę, nei tėvas nekentės už vaiko kaltę. Teisiojo teisumas bus jam užskaitytas, ir nedorėlio nedorumas bus jam įskaitytas. (Ez 18, 1-3. 20)
Karalystės laikais, pranašas Natanas dar to nebuvo supratęs. Izraelio karaliui Dovydui, apraudojusiam savo nuodėmę, jis sakė: „Viešpats atleidžia tavo nuodėmę. Tu nemirsi. Betgi tau gimęs kūdikis mirs, kadangi tai darydamas, paniekinai Viešpatį“. Vaiko mirtyje pranašas matė bausmę tėvams už jų padarytas nuodėmes. (2 Sam 12,14)
Jėzaus mokiniams taip pat kilo klausimų dėl asmeninės atsakomybės. Jie Jėzaus klausia: „Rabi, kas nusidėjo,- jis pats ar jo tėvai.- kad gimė neregys“? Jėzus atsakė: nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai“. (Jn 9,1-2)
Pranašas skelbia Naująją Sandorą
Ezekielis, kreipdamasis į Izraelį, kaip į Sandoros TautąJ, priimindamas jai jos nuodėmes sako, kad ji i panaši į išdžiūvusius kaulus, išbarstytus dykumoje. Taigi ar įmanoma, kad šitie kaulai atgytų? Išblaškyta svetimoje šalyje tauta pasmerkta galutiniam sunaikinimui. Ir Ezekielis, giliai paveiktas Dievo šventumo patyrimo, šaukia: Tauta, kuri yra tarsi mirusi, bus atgaivinta, Dievas atkurs savo tautą iš nieko, į kurį ji bus virtusi (sausų kaulų slėnio regėjimas Ez 37), nes Dievui nėra negalimų dalykų (plg. Lk 1, 37). Bausmė nėra paskutinis Dievo žodis. Pranašas guodžia tremtinius, tapdamas vilties, gyvenimo giesmininku. Jis net iš anksti numato politinį ir religinį būsimos, iš tremties sugrįžusios bendruomenės, statusą (plg. Ez 43-48), bei naujosios Šventyklos planą (plg. Ez 40-42). Dievas jo lūpomis žada atnaujinti Sandorą su išrinktąja tauta – tai būsianti „amžina Sandora“ (plg. Ez 16,60-62).
Ezekieliui jau nekyla jokios abejonės, kad išrinktosios tautos atsivertimas yra ne tiek sąlyga, kiek veikiau paties Jahvės išganingojo veikimo padarinys. Viešpats žmogui išplėšia iš krūtinės akmeninę širdį ir duoda naują – širdį gyvą ir jautrią, kuri moka klausytis ir girdėti Dievo balsą, atveriantį jam išganymo kelią. Tą nepaprastą vidinį virsmą Dievas įvykdo išliedamas savo dvasią. Nuo šios Jahvės dvasia, apsigyvenusi kiekvieno žmogaus viduje, taps jį nukreipiančia jėga, ir Ji sukurs atnaujintą bendruomenę, vesdama visus prie visiškos vienybės su Dievu ir Jo valia (plg. Ez 36, 25-28). Štai tokiu būdu randasi nauja, nebepažeidžiama Sandora, pranokstanti bet kokias įmanomas institucijas.
Ir ši Sandora, kaip sako Jahvė Ezekielio lūpomis, galutiniai išsipildys viešpataujant naujajam Dovydui, kuris „bus jų karalius, ir visi turės vieną ganytoją. Jie gyvens pagal mano įsakus ir vykdys mano įstatus (…) Sudarysiu su jais taikos Sandorą, ir ji bus Amžina Sandora. Laiminsiu juos ir pagausinsiu, pasistatysiu tarp jų šventyklą. Tarp jų bus mano padangtė; aš būsiu jų Dievas, o jie bus mano tauta. Tuomet tautos žinos, kad aš, Viešpats pašventinu Izraelį, ir mano šventykla bus tarp jų per amžius“ (Ez 37, 24.26-28).
Ezekielio pranašystės (t.p. ir Jeremijo) Sandoros naujumas pasireiškia pirmiausia atsivertimu, bendrystės su Dievu atkūrimu. Tas kuris ją atkuria, yra ne kas kitas, o pats Dievas, Jo hesed, Jo tikroji meilė ir ištikimybė. Su šia naujiena Evangelijose ir šv. Pauliaus laiškuose susiję Jėzaus žodžiai, kuriuos jis ištarė Paskutinės Vakarienės metu, paėmęs vyno taurę: Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje“. (1Kor 11,25)
Ši Naujoji Sandora siekia ir laikų pabaigą, kaip tik apie ją, bemaž pažodžiui cituojant Ezekielį, kalbama naujojo Testamento Apreiškime Jonui. Dievas ją įvykdys visam laikui apsigyvendamas savo tautoje, nes Sandora – tai pranašystė ir pažadas, o kartu ir tikrosios bendrystės, Amžinosios Sandoros, įgyvendinimas: „Ir išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo: ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: “Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais“ (Apr 21,2-3).
Zita Tručionienė,
Panevėžio vyskupijos Katechetikos centras
