01
09 /
2010
Pranciškus de Surbaranas (Francisco de Zurbaran, 1598–1644), „Magnificat“ viršelyje panaudoto paveikslo „Švč. Mergelės vaikystė“ autorius, yra vienas žymiausių Ispanijos baroko dailininkų, tapiusių vadinamojo Ispanijos Aukso amžiaus laikotarpiu. Šis laikotarpis, prasidėjęs XV a. pabaigoje ir trukęs maždaug iki XVII a. vidurio, pasižymėjo menų bei literatūros suklestėjimu ir sutapo su politiniu Habsburgų dinastijos Ispanijoje iškilimu bei nuosmukiu.
De Surbaranas pirmiausia yra žinomas kaip religinių paveikslų, vaizduojančių vienuolius, vienuoles, kankinius ir šventuosius, tapytojas. Pažymėtina, kad religinių temų vaizdavimas ispanų dailėje didžia dalimi išaugo kartu su kontrreformacija, o to meto didžiausi mecenatai buvo Habsburgų dinastijos atstovai. Pranciškaus de Surbarano darbai – griežti, rimti ir asketiški, spinduliuojantys mistika. Jo tapyba didžia dalimi buvo įtakota ispanų vienuolės mistikės šv. Teresės Avilietės. Kartais Pranciškus de Surbaranas vadinamas ispanų Karavadžu (Caravaggio, 1571–1610 – žymus italų baroko tapytojas), kadangi jo, kaip ir šio italų dailininko, darbams būdingas ypatingas apšvietimas (vadinamasis požeminis), t. y. tamsus fonas ir ryškiu šviesos srautu apšviestas pirmasis paveikslo planas.
Pranciškaus tėvams dar vaikystėje pastebėjus sūnaus talentą piešti – berniukas mėgdavo medžio anglimi vaizduoti įvairius aplink jį esančius objektus – 1614 m. jis buvo trejiems metams išiųstas mokytis į Seviliją pas tapytoją Pedrą Diazą de Vilaniovą (Pedro Diaz de Villanueva). Netrukus, jau 1617 m., jis atidarė savo dirbtuvę Lerenos (Llerena) mieste, kur dirbo 11 metų. Šiuo laikotarpiu de Surbaranas gauna labai daug užsakymų, todėl išgali samdyti ir pagalbininkus. Be to, jis dažnai vyksta į Seviliją, kur darbuojasi dominikonų, trinitorių, pranciškonų ir kitose vienuolijose.
1629 m. Sevilijos miesto taryba įkalbėjo dailininką perkelti dirbtuvę į miestą, kur netrukus jis ir persikelia. Pagal to meto nuostatus Šv. Luko tapytojų gildija pareikalavo, kad Pranciškus de Surbaranas išlaikytų egzaminą, suteikiantį teisę verstis tapytojo amatu. Tačiau Pranciškus atsisakė. Nepaisant to, jis susilaukė palaikymo iš miesto tarybos, o užsakovų, daugiausia vienuolynų, ir toliau buvo apstu.
Tarpininkaujant žymiam karaliaus rūmų dailininkui Diegui Velaskezui (Diego Velazquez), 1934 m. de Surbaranas gavo užsakymą prisidėti prie naujųjų karaliaus rūmų puošybos Madride. Priešingai nei buvo įpratęs, čia jis tapė ne religine, bet mitologine tematika – jam pavedama nutapyti keletą paveikslų iš „Heraklio žygdarbių“ serijos. Į Seviliją iš Madrido dailininkas grįžo paties karaliaus Pilypo IV apdovanotas garbės titulu – t. y. „kaip karaliaus tapytojas bei tapytojų karalius“. Tačiau gyvenimo pabaigoje užsakymų žymiai sumažėjo ir Pranciškus de Surbaranas baigė dienas visiškame skurde.
Vieni žymesnių Surbarano darbų – šv. Tomo Akviniečio apoteozė bei šv. Tomo Akviniečio altorinis paveikslas (šiuo metu jį galima pamatyti Sevilijos muziejuje). Pastarasis paveikslas – viena didžiausių dailininko kompozicijų, kurioje vaizduojamos Kristaus bei Marijos figūros, įvairūs šventieji, karaliai, riteriai, vienuoliai. Šis darbas laikomas vienu geriausių ir gražiausių šio tapytojo bei visos Ispanijos mokyklos darbų.
Įdomu, kad de Surbarano menas yra gan prieštaringai vertinamas – vieni jo darbus laiko ne itin vertingais, o kiti ypatingai juos liaupsina. Galbūt taip yra todėl, kad Surbaranas buvo provincijos tapytojas, stipriai besiveržiąs į Dievo bei beribių erdvių tapyboje paieškas. Kontrastai bei dualizmas išryškėja ir jo mene – čia persipina sudėtingos technikos ir naivus primityvizmas, kruopštus realizmas ir nenusakomas misticizmas, jausmingas kūniškumas ir dieviškumas. Griežtai ir kiek rūstokai išreikštas materialumas darniai suskamba kartu su iš šventumo sklindančia ramuma bei tyla ir sukuria virpesį, girdimą tiek ausiai, tiek sielai. Pastebėtina, kad de Surbarano šventieji vaizduojami be nimbo (aureolės), bet kažkokiu paslaptingu būdu juose spindi šventumas.
„Magnificat“ leidinio viršelio paveiksle Marija vaizduojama kaip maža mergaitė, pamaldžia laikysena ir į aukštybes nukreiptu tyru ir mąsliu žvilgsniu. Šiame paveiksle gražiai išryškėja ne tik minėta žemiško kūniškumo bei dieviško šventumo dermė, bet ir Pranciškaus virtuoziškumas tapant drabužius – Mergelės drabužių klostės ištapytos ypatingai kruopščiai bei realistiškai. Marijos kaip mažos mergaitės vaizdavimas yra gan retas siužetas Mergelės Marijos ikonografijoje, kadangi apie ją Evangelijose kalbama tik Apreiškimo metu ir po jo. Tad dėl šios priežasties retai vaizduojamas Marijos gyvenimas iki Apreiškimo, o pasakojimai apie jos gyvenimą iki Apreiškimo, kurių motyvai plito religiniame mene, liturgijoje, paimti iš vadinamosios „Aukso legendos“ (tai viduramžių epochos knyga, italų dominikono Jokūbo Voraginiečio XIII amžiaus antroje pusėje sukurtas šventųjų gyvenimo rinkinys) bei apokrifinės Jokūbo protoevangelijos, aprašančios įvairius Marijos gyvenimo įvykius, taip pat ir gimimą. Pranciškus de Surbaranas išskirtinai mėgo vaizduoti Marijos vaikystę. Paveikslo „Švč. Mergelės Marijos vaikystė“ originalą galima pamatyti Sankt Peterburge, Ermitažo muziejuje.
Agnė Rymkevičiūtė,
Lietuvos dailės muziejaus istorikė, paveldosaugininkė
