01
09 /
2020
Kai prieš vienuolika metų, 2009 m. vasarą, brolis Franҫois iš Tiberiados pasidalijo bendruomenės svajone Lietuvoje leisti periodinį maldyną ir pakvietė būti jo kalbos redaktore, viskas atrodė kaip nuotykis. Gal net tikra avantiūra, nes leidyba apskritai tuo laiku išgyveno krizę, o naujai steigiama „Magnificat“ leidykla neturėjo nei finansinių, nei techninių, nei žmogiškųjų išteklių, tik labai didelį entuziazmą ir troškimą nešti Dievo žodį. Pirmąjį numerį (ir leidinio koncepciją) kūrėme gerą pusmetį. Įvyko daug visokių susitikimų, pokalbių, ieškojimų – su „Magnificat leidinių“ steigėjais jėzuitais ir benediktinais, kunigais ir savanoriais. Esu labai dėkinga vysk. Lionginui Virbalui SJ už kantrybę aiškinant įvairius liturginius dalykus, neįkainojamą pagalbą iškilus įvairiems kebliems klausimams.
Neturėjome jokio biuro, buvome vos keli žmogeliai, dirbantys kiekvienas iš savo namų: kas maldyną sudarinėjo, kas redagavo, maketavo. Beveik visi dirbome be atlygio. Ir… turėjome pusę stalo ir kamputį kambaryje Vilniaus arkivyskupijos patalpose prie Aušros Vartų, kur iš spaustuvės atkeliaudavo leidinys ir būdavo paskirstomas išvežti prenumeratoriams ar į prekybos vietas. Būdavo juokinga, kai jau išėjus pirmiems numeriams skambindavo koks nors interesantas ir prašydavo susitikimo redakcijoje. Kokia ten redakcija, kai redaktorė klūpo savo darže už 150 kilometrų nuo Vilniaus, o fone gieda gaidžiai…
Man pačiai devyneri metai su „Magnificat“ buvo didžiulė tikėjimo kelionė – didžiulė dovana paprastai pasaulietei, „pasimetusiai avelei“ šitiek laiko praleisti su Dievo žodžiu ir gilinantis į Bažnyčios turtus. Iš paprastos kalbos redaktorės tapau turinio redaktore, gal ir nepelnytai, bet turėjau puikią progą augti, tobulėti ir profesiškai, ir tikėjimo kelionėje. Esu dėkinga visiems vėlesniems kolegoms, savanoriams, rubrikų autoriams, kunigams, kuriems rūpėjo, kad „Magnificat“ būtų nepriekaištingos kokybės leidinys. Taip pat skaitytojams, rašiusiems laiškus – ir palaikymo, ir pageidavimų, ir kritikos; siuntusiems savo pasiūlymus. Visa tai mums padėjo ir padeda jausti, kokio maldos įrankio reikia tikintiesiems.
Per tuos 10 metų išaugome iki nedidelės, bet žinomos leidyklos, ir matome, kad jau esame visai nemenka šeima – besidarbuojančių, kad Dievo žodis įvairiausiomis formomis rastų tinkamą dirvą žmonių širdyse. Tiberiados brolių avantiūrizmas „pasiteisino“. Tikiu, kad esame reikalingi ir mylimi.
Pamenu, brolis Franҫois pačioje pradžioje pajuokavo – jei nepasiseks su „Magnificat“, eisime kepti bandelių. Ir štai jau dešimt metų, o bandelėms laiko vis dar nėra. Jau daugiau nei metai, kai „Magnificat“ turi naują redaktorę. O aš šiuo metu ruošiu vaistažolių rinkinius, kuriuos pavadinome „Arbata iš Dievo sodų“. Rasite ją Šiluvos atlaiduose. Sudedu į ją savo dėkingumą už tą devynerių metų nuotykį su „Magnificat“ ir meldžiuosi už visus tuos, kurie arbatą skanaus. Ir nepaliauju gėrėtis Dievo dosnumu ir meile žmonėms. Tikiuosi, jūs taip pat.
Indrė Klimkaitė,
Pirmoji „Magnificat“ redaktorė
