14
01 /
2015
RUBRIKĄ REMIA SRTF:
Sausio 14 d.
Žymus prancūzų žurnalistas ir eseistas Andrė Frosaras buvo kilęs iš šeimos, turinčios žydiškų ir liuteroniškų šaknų. Jo tėvas, Prancūzijos komunistų partijos generalinis sekretorius, drauge su motina sūnų išauklėjo ateizmo dvasia. Dvidešimtmečio Frosaro gyvenimas nelauktai ir visiškai pasikeitė 1935 m. liepos 8 dieną, jam atsitiktinai užsukus į kuklią Adoracijos seserų koplyčią Paryžiuje. Staigus ir galingas – kaip apaštalo Pauliaus – atsivertimas Frosarui vėliau leido vieną iš savo knygų pavadinti „Dievas yra, ir aš jį sutikau“. Sutikęs Dievą, Frosaras tarsi praregėjo: „Dievas buvo meilė, ir ta meilė pamokė mane, kad visa, kas egzistuoja, turi priežastį ir tikslą. Kiekvienas kūrinys egzistuoja ne vien pats dėl savęs, bet dėl Kito, dėl visų kitų – pradedant pačiu Dievu, iš kurio visa kyla.“ Dalyvavęs prancūzų Pasipriešinimo sąjūdyje, areštuotas gestapo, tačiau išlikęs gyvas, Frosaras visą vėlesnį gyvenimą pašventė katalikiškai publicistikai – parašė keliolika knygų, daugybę straipsnių ir komentarų, ypač artimai susibičiuliavo su popiežiumi šv. Jonu Pauliumi II. Frosaro tekstai, pasižymintys puikia literatūrine forma, labai taiklūs, asmeniški ir įsimenantys. Frosaras paliko šį pasaulį sulaukęs 80-ties, 1995 m. Grabnyčių dieną, Versalyje. Viename savo tekstų jis rašė: „Žmogus, kuris ateina iš Dievo-Meilės, tikėjimo ir meilės dėka grįžta pas Jį per kančią ir mirtį. Ir niekas negali jam to sutrukdyti.“
Dr. Liudas Jovaiša
