21
10 /
2014
Spalio 21 d.
Kazimiežas Šviontekas (Kazimierz Świątek) – legendinė XX a. Baltarusijos katalikų istorijos asmenybė. Būsimasis kardinolas gimė lenkų šeimoje dabartinėje Estijos teritorijoje, Valgos mieste, vos prasidėjus I pasauliniam karui – 1914 m. spalio 21 dieną. Būdamas trejų metų (1917 m.), drauge su šeima (motina, broliu ir seserimi) buvo ištremtas į Sibirą, kur praleido penkerius metus; tuo tarpu tėvas 1920 m. žuvo Lenkijos–Sovietų Rusijos kare, gindamas Vilnių nuo bolševikų kariuomenės. 1922 m. grįžusi iš tremties Kazimiežo Švionteko šeima apsigyveno Baranovičiuose (tuometinėje Lenkijos, dabar – Baltarusijos teritorijoje). Tenykštę mokyklą baigęs abiturientas įstojo į Pinsko kunigų seminariją ir 1939 m. balandį, II pasaulinio karo išvakarėse, buvo įšventintas kunigu. 1941 m. balandžio 21 d. jis, Pružanų parapijos klebonas, buvo areštuotas sovietų valdžios, įkalintas Breste ir po 59 tardymų pasmerktas mirti. Nuo mirties, kurios jaunas kunigas bet kurią akimirką laukė sėdėdamas vienutėje, jį išgelbėjo nacistinės Vokietijos invazija į Sovietų Sąjungą 1941 m. birželį. Pėsčiomis grįžęs į savo parapiją, Kazimiežas liko tarnauti vietos žmonėms, nebodamas nė sugrįžtančios sovietų valdžios. 1944 m. gruodį kun. Šviontekas vėl buvo areštuotas ir 1945 m. nuteistas 10 metų priverstinių darbų Sibire (nuo 1947 m. kalintas Vorkutoje ir Intoje). 1954 m. paleistas į laisvę, grįžo į Baltarusiją ir nuo tol bemaž 35 metus ėjo Pinsko katedros parapijos klebono pareigas. Jo rūpesčiu atnaujinta katedra tapo viena iš nedaugelio sovietmečiu atgimusių šventovių. Tiesa, iš pradžių buvo nelengva gauti valdžios leidimą darbuotis Pinsko katedroje, kurioje prieš tai tikintieji meldėsi 6 metus, neturėdami kunigo… Visą laiką kukliai gyvenęs kun. Šviontekas 1989 m. tapo Pinsko vyskupijos generaliniu vikaru, o 1990 m. audiencijoje jį priėmusio popiežiaus Jono Pauliaus II buvo pavadintas „legendiniu žmogumi“.
1991 m. tas pats popiežius, pertvarkydamas Baltarusijos katalikų Bažnyčios administracinę struktūrą ir atkurdamas jos hierarchiją, 76 metų amžiaus Kazimiežą Švionteką paskyrė Minsko-Mogiliavo arkivyskupu bei Pinsko vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi. Šias pareigas arkivyskupas Šviontekas ėjo atitinkamai iki 2006 ir 2011 metų (buvo vyriausias pareigas einantis vyskupas pasaulyje), o 1999 m. tapo ir pirmuoju Baltarusijos vyskupų konferencijos pirmininku. 1994 m. jis buvo pakeltas kardinolu – pirmuoju Baltarusijos Bažnyčios istorijoje. Su kardinolo Švionteko vardu susijęs Baltarusijos katalikų atgimimo laikotarpis – atgauta, suremontuota ir naujai pastatyta daug bažnyčių, atkurta seminarija, išugdyta daug vietinės kilmės kunigų, sukurta katalikiška žiniasklaida, sušauktas Baltarusijos vyskupijų sinodas, pirmą kartą parengtas ir išleistas mišiolas baltarusių kalba…
Būdamas lenkas, kardinolas Šviontekas ištikimai tarnavo visiems Baltarusijos katalikams – kalbantiems tiek lenkiškai, tiek baltarusiškai (šios kalbos pats pramoko būdamas bemaž aštuoniasdešimtmetis, paskirtas arkivyskupu). Visuotinės Bažnyčios sūnui ir ganytojui artimas buvo ir Vilnius su Aušros Vartais bei Rasų kapinėmis. Čia esančiame lenkų karių nekropolyje atgulė kardinolo Švionteko tėvas; jo sūnus į savo vyskupišką herbą įdėjo Aušros Vartų Dievo Motinos atvaizdą, o devizu pasirinko jos titulą – Mater Misericordiae.
Kazimiežas Šviontekas po ligos mirė Pinsko ligoninėje 2011 m. liepos 21 dieną; po kelių dienų, liepos 25-ąją, jis buvo iškilmingai palaidotas Pinsko katedros, kuriai tarnavo bemaž pusę amžiaus, kriptoje.
Dr. Liudas Jovaiša
