24
12 /
2014
1914 m. Kalėdos
1914 m. vasarą karui kaip reikiant įsiliepsnojus, viltys jį sustabdyti blėso. Esant tokiai padėčiai, artėjant Kalėdoms pasirodė įvairių paliaubų iniciatyvų. Britų sufražistės „Atviru Kalėdų laišku“ kreipėsi į vokiečių ir austrų moteris, o popiežius Benediktas XV paragino – deja, bergždžiai – kariaujančių šalių vyriausybes Kalėdų metu paskelbti oficialias paliaubas.
Nesant oficialių tarpvalstybinių susitarimų, artėjant Kristaus Gimimo šventėms įvairiose Vakarų fronto vietose (daugiausia Belgijos teritorijoje) kareiviai (daugiausia britai ir vokiečiai, rečiau – prancūzai ir vokiečiai) spontaniškai nutarė švęsti Kalėdas ir nutraukti ugnį. Iš pradžių vokiečiai pradėjo puošti savo apkasus žvakėmis ir Kalėdų eglutėmis, po to kareiviai ėmė mojuoti vieni kitiems, sveikinti savo priešus ir giedoti Kalėdų giesmes. Galiausiai, įveikus abipusį nepasitikėjimą, prasidėjo susitikimai ant fronto linijos, „niekieno žemėje“. Jų metu keistasi dovanėlėmis ir suvenyrais – maistu, gėrimais, tabaku, sagomis, kepurėmis. Vienur anglas rūkė vokiečių tabaką, kitur jo tautietis, kirpėjas, kirpo apžėlusį vokiečių kareivį… Pasitaikė ir karininkų broliavimosi atvejų: vienas vokietis dovanojo anglų kolegai statinę alaus, o šis atsidėkojo grietinėlės pudingu. Svarbus paliaubų elementas buvo žuvusiųjų kūnų surinkimas ir palaidojimas; kai kur tai atlikta kartu, palaidojant žuvusiuosius bendrame kape ir bendrai sugiedant 23 psalmę. Su mirtimi ribojosi gyvenimo džiaugsmas: sakoma, kad net keliose vietose buvo sužaistos futbolo varžybos…
Manoma, kad 1914 m. Kalėdų paliaubose (įvairiose vietose jos truko nuo valandos iki savaitės) dalyvavo apie 100 tūkst. kareivių. Tokios paliaubos svarbiausių švenčių dienomis nebuvo naujas dalykas – nuo Viduramžių tai buvo įprasta krikščionių praktika. 1914-aisiais tokios paliaubos jau vyko be oficialios kariuomenių vadovybių žinios ir netgi joms priešinantis; drauge tai buvo paskutinės tokio masto paliaubos žiaurių XX amžiaus didžiųjų karų mėsmalėse. Per kitus I pasaulinio karo metus tokios paliaubos jau nebepasikartojo – viena vertus, dėl to, kad broliavimąsi slopino karinės vyresnybės; kita vertus, karui užsitęsus ir daugėjant jo aukų, išaugo pačių kareivių tarpusavio priešiškumas.
… Vis mėginu įsivaizduoti, kaip jautėsi kareiviai, grįžę į apkasus ir nukreipę ginklus į savo naujuosius pažįstamus. Man sunkiai sekasi. O jums?
Dr. Liudas Jovaiša
